Politiko NR 1 ,Kirkilo,mintys "Ir nors pasaulyje vyksta rimtos diskusijos ar dešiniųjų vyriausybių pasirinktas vadinamas “griežto taupymo„ kelias yra teisingas, Lietuvoje ši pozicija tarsi ir nekvestionuojama, o viešoje erdvėje dominuojantys bankiniai ekspertai atkakliai perša nuomonę, jog kito kelio nėra ir nebuvo. Kartais jau tapdami kone dabartinių valdančiųjų propagandininkais. Dar daugiau – tie patys bankiniai ekspertai net mėgina įspėti partijas, jog pasikeitus vyriausybei, finansų ministerijai privalo vadovauti vos ne toks pats kaip I. Šimonytė “griežto taupymo“, o iš tikrųjų brangaus skolinimosi (aišku, iš jų bankų) šalininkas... Kodėl bankiniai ekspertai šį kelią, kuris kol kas dar neišvedė nei vienos šalies iš ekonominės depresijos, atkakliai gina, atskleidžia Nobelio premijos laureatas P. Krugmanas savo knygoje “Įveikime ekonominę depresiją„. Pateiksiu kiek ilgesnę jo citatą: “ko trokšta griežto taupymo šalininkai, - fiskalinės politikos, kuri kovoja ne už darbo vietų kūrimą, o už deficito mažinimą, ir pinigų politikos, kuri liguistai kaunasi net su infliacijos užuomina ir didina palūkanų normas tada, kai nedarbas milžiniškas, - tai pamatysite, kad iš tiesų visa tai tarnauja kreditoriams, taigi tiems, kurie skolina sąskaita tų, kurie skolinasi ir / ar dirba, kad pragyventų. Kreditoriai (o Lietuvos atveju, skandinaviški bankai – aut.past.) nori, kad vyriausybė teiktų pirmenybę jų interesams ir pirmiausia pasirūpintų jų pinigais, tad jie prieštarauja bet kokiems pinigų politikos veiksmams, kurie dėl mažesnių palūkanų normų susiaurina galimybes gauti didesnį pelną arba dėl infliacijos sumažina jų reikalavimų vertę“. Būtent taip viskas vyksta ir Lietuvoje. Tiesa sakant, mūsų atveju dar blogiau. Jei kai kuriose eurozonos šalyse iš tiesų buvo didelis biudžeto deficitas ir valstybės skola, tai Lietuvoje nieko panašaus niekada nebuvo. Mes vykdėme Mastrichto kriterijus, o visos ligšiolinės vyriausybės laikėsi finansinės disciplinos, ir tik dėl labai nežymiai didesnės infliacijos 2006-ais neprisijungėme prie euro. Net ir šiandien, dešiniųjų vyriausybei išauginus skolą nuo 17 iki 41 milijardo litų, Lietuvos makroekonominiai rodikliai geresni nei dalies eurozonos narių... Todėl konservatorių ir liberalų teiginiai, kad jie neva suvaldė krizę, niekuo nepagrįsti, nes visi rodikliai šiandien blogesni, nei 2008-aisiais. Ir čia svarbus klausimas – kodėl tuomet konservatoriai taip garsiai šaukė apie krizę, kurios iš esmės Lietuvoje ir nebuvo, bet dar svarbesnis, kodėl tos krizės jiems taip reikėjo? Pagaliau, kokiais kriterijais krizė yra apibrėžiama, jei tuomet kai visi makroekonominiai rodikliai yra geresni, kaip buvo 2008-aisiais, krizė, anot jų, buvo, o kai daug blogesni, kaip yra dabar, krizė esą suvaldyta? Kodėl 2008-jų pabaigoje reikėjo panikuoti, gąsdinti krize, sudarkyti mokesčių sistemą, žlugdyti verslą, ypač smulkų ir vidutinį? Kam reikėjo kone sąmoningai (nors tikiuosi, kad tik dėl nenorinčio mąstyti dešiniųjų dogmatizmo) smukdyti šalies verslą, gamybą, bendrą vidaus produktą. Ar tik tam, kad pateisinti brangų skolinimąsi? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20095