ejs rašė: > Mokslinė bendruomenė daug ką atmeta. Tam ji ir mokslinė. > Ta pati mokslinė bendruomenė nustatė dramblių, laikančių Žemę, vardus ir > suskaičiavo kiek velnių telpa ant adatos smaigalio. Ta pati mokslinė bendruomenė pripažįsta ir tyrinėja Šumano rezonanso efektą, kaip ir įvairiausius kitus, geofizinius fenomenus: http://en.wikipedia.org/wiki/Schumann_resonances O Hartmanas su savo tinkeliu rūko... Jei jis realiai egzistuotų, tas Hartmano laukas, kad ir koks jis būtų fenomenalus (o kuo keistesnis dalykas panosėje, tuo labiau rūpi išaiškinti tą reiškinį), tikrai būtų tyrinėjamas, kuriamos hipotezės... O dabar tiesiog totalus mokslinis ignoras; kaip ir dera sapalionėms... Beje, nesi matęs magnetinių žemėlapių? Sako net satelitai dirba... Jie iš tolo nepanašūs į jokius/tokius smulkius tinklelius: http://models.geomag.us/wdmam.html > ok. Imam paprastą pavyzdį: laminarinis srautas. > Kai jo kelyje atsiranda kliūtis, laminarinis srautas aplenkia kliūtį ir > lokaliai keičiasi į turbulentinį. Bet po atitinkamo kelio, kuris > priklauso nuo kliūties matmenų, turbulentiškumas pamažu silpsta ir > srautas vėl tampa laminarinis. Iki sekančios kliūties. > > Klausimas būtų toks: ar turbulentinis efektas pasireiškia ir > elektromagnetiniam laukui? Jei pasireiškia, kas yra EML kliūtis ir kokie > yra jo 'turbulencijos' dydžiai. > > Primenu, masyvūs kūnai keičia šviesos judėjimą, o šviesa, kad ir kaip > bežiūrėsim, vistik yra elektromagnetinė banga. Primenu: masyvūs magnetinės medžiagos klodai ar nehomogeniškumai neabejotinai išsireiškia į pakitusį magnetinį lauką paviršiuje (anomalijas) Kaip galėtum paaiškinti taisyklingą hipotetinio Hartmano lauko (nors toks neegzistuoja) struktūrą, jei to lauko kilmė yra pats žemės magnetinis laukas (giluminis šaltinis, kad ir kokios būtų jo hipotezės) įskaitant neišvengiamas minėtas anomalijas? > Na jau. Tam kad surasti kelias nežinomas daleles, CERN'as pasidarė > sakyčiau gan nemažą detektorių. Aš ne apie tai. Tu sakai -- moku surasti, su virgulėmis. Tikrinam. Ir randam, kad nė velnio tu nemoki, net jei tau giliausiai atrodo, kad moki. Mūsų gebėjimas objektyviai nustatyti ar tu iš tikrųjų moki jau siekia mažiausiai kelis šimtmečius (ištakos apie 16 amžių) ir to gebėjimo (tikimybių teorijos, statistikos ir viso kito mokslo) mums visiškai pakanka daryti nepalyginamai sudėtingesnius tyrinėjimus, naudotis tomis žiniomis ir teoriškai ir praktiškai. Jei net toks paprastas, akivaizdus dalykas (tavo tariamas gebėjimas) nepatvirtinamas, tai beprasmiška gaišti laiką sapalionėms apie to pseudogebėjimo pseudopriežastis...