sena istorija, bet rusiskai jau ne visi supranta, tai padariau vertima


Kartą Maskvoje vyko sąskrydis, tipo kažkokie nusipelnę dėstytojai susirinko, 
ir atsitiko taip, kad tarp visų dalyvių pasitaikė tik trys normalūs 
vyriokai. Nu, aišku, jie nutarė tokią progą „atžymėti“. Susirinko pas vieną 
viešbučio kambary ir pradėjo ragauti tauriuosius gėrimus.

Staiga šviestuve perdegė šimtavatė lemputė. Jie iškviečia atsakingą 
tarnautoją, atėjo bobutė, pakeitė lemputę, o perdegusią paliko ant stalo. 
Dėstytojai jau sočiai prisiragavę, sėdi, šnekučiuojasi, ir vienas jų, 
žiūrėdamas į lemputę, apšviečia kitus, kad jei tokią lemputę įsikiši į 
burną, išimti jos jau nepavyks.

Prasideda ginčas. Vienas iš oponentų, fizikos dėstytojas, pareiškia: „Kas 
per nesamonė?! Aš, mokslų daktaras, atsakingai pareiškiu, kad jei galima 
įkišti, tai galima ir ištraukti!“ Sulig tais žodžiais kyšt lemputę sau į 
burną ir bando traukti lauk, o ji neišsiima! Visi bando padėti visai 
būdais – nieko neišeina. Nu, gerai, važiuosim į ligoninę...

Sustabdo taksi, atvažiuoja, gaudo seselę. „Va, - sako, - vyrukas su lempute 
burnoj. Ką daryti?“ Seselė galvoja: „Nu bajeristai“, ir bando siųsti juos 
namo, bet, pamačiusi nukentėjusį, puola į isteriją ir nubėga ieškoti 
chirurgo. Tas prieina, apžiūri pacientą ir delnų briaunomis iš abejų pusių 
kerta į tas vietas, kur apatinis žandikaulis jungiasi su kaukole. Fizikas 
žiauna atvėpsta dar labiau, lemputė iškrenta iš burnos, o vyriokas taip ir 
lieka prasižiojęs.

Chirurgas nuramina, kad tai normalu, tiesiog raumenys buvo persitempę, o 
dabar atvirkščiai, labai atsipalaidavo, ir kol kas negalės susitraukti, bet 
po kelių valandų pacientas jau gali bandyti kalbėti. Nu gerai, nusipelnę 
dėstytojai dėkoja chirurgui ir sėdę į taksi varo atgal į viešbutį. Fizikas 
priekyje, kiti du gale, ir vienas jų vis dar netiki - „Negaliu suprasti, kas 
ir kaip čia įvyko!“

„Nu gerai, - sako kitas, - netiki – pats pabandyk“. Tas pabandė –važiuoja 
atgal į ligoninę – neišsiima lemputė. Gaudo seselę, ramina ją, siunčia 
atvesti chirurgo. Ta pasimetusi nubėga. Ateina chirurgas, ilgai juokiasi, 
bet lemputę ištraukia. Pagauna privatininką. Važiuojant  į viešbutį tas 
klausia „Ką čia, tipo, debilus vežioji?“ Vienintelis dar galintis kalbėti 
aiškina: „Kokius debilus? Čia mokslų daktarai, dėstytojai, tik sau į burną 
buvo lemputę įsikišę.“ Vairuotojas netiki, jam įrodinėja, jis vis tiek 
netiki, jam duoda lemputę, jis įsikišą į burną ir negali ištraukti.

Apsisuka, grįžta į ligoninę. Gaudo seselę, ramina ją, siunčia atvesti 
chirurgo. Ateina chirurgas, ilgai keikiasi, išima lemputę, daužo ją į stalo 
kampą ir palydi žodžiais: „Kad daugiau nematyčiau!“ Gerai, sėda visi į 
mašiną ir dėkingas vairuotojas prasižiojęs ir apsiseilėjęs veža visus į 
viešbutį. Mašiną sustabdo milicininkas. Pradeda aiškintis, kas per 
reikalas – trys idiotai ir girtuoklis vienoje mašinoje. Vairuotojas jam 
ženklais bando paaiškinti, bet nieko neišeina. Vienintelis šnekantis, bet 
gerokai įkaušęs keleivis galiausiai išaiškina milicininkui, kame reikalas. 
Tas susimąstęs grįžta į savo būdelę. Joje gęsta šviesa.

Milicininkas grįžta, atidaro galines duris ir ženklais rodo, pasislinkit, 
tipo. Įsėda, iš burnos kyšo lemputės cokolis. Važiuoja į ligoninę. Suranda 
seselę. Gerokai pavargsta, kol ją atgaivina. Ji linkstančiomis kojomis eina 
chirurgo. Staigas iš jo kabineto pasigirsta klyksmas ir duslūs trensmai.

Iš kabineto išeina nenatūraliai prasižiojęs ir apsiseilėjęs chirurgas...