dar is www.kalafioras.lt Sėdžiu sau tyliai ir ramiai namuose. Skambutis. Keliu ragelį, o iš ten moteriškas balselis: - Labas, mano vardas Birutė. - Labai malonu. - Aš norėčiau jūsų kai ko paklausti apie religiją. - O! Aš tai mėgstu! - Matau jūs linksmas žmogus. Sakykit, ar jus jaudina žodžiai parašyti Šventajame Rašte, kad vėliau ar anksčiau pasaulis apsivalys nuo pykčio ir bjaurasties ir liks jame tik tie, kurie nenusidėję? - O kas nusidėję? Jūs nusidėjusi? - Naa.. - O kelių metų jūs praradote nekaltybę? A? - Atleiskite, aš ne apie tai norėjau su jumis pakalbėti. Kas jums yra Biblija? - Kuri iš trijų? - Kaip iš trijų? Ji vienintelė! - Na, nežinau, aš turiu tris… - Įdomu. Ir visos trys skirtingos? - Tai ne! Vieną aš parašiau, kai haliucinogeninių grybų prisirijau, antrą – kai žolės padauginau. O trečiąją – išėjęs iš kalėjimo. - Tai jūs sėdėjot kalėjime? - Ai smulkmena, vieną gaidį patvarkiau už bespredielą. - Vadinasi jūs daug nuodėmių turite… - O jūs neturite? Taip ir neatsakėt kada praradot nekaltybę! O aš tik ir laukiu to atsakymo!!! - Dieve mano… O jūs apie tikrąją Bibliją girdėjot? - Na taip. Netgi skaičiau. - Ir ką sau suradot? - Ogi nieko. Žmona pinigus kitoj knygoj slepia. - O kokį įspūdį jums paliko? - Nekokį. Prastas dizainas ir įrišimas, bjauri kalba, autorius visai nenurodytas. - Visgi patarčiau jums gerbti Bibliją. Kuo jūs dirbate? - Jūs tikrai norite tai žinoti? - Taip, jei ne paslaptis. - Aš žvalgas. Partizanų. - Aš rimtai klausiu! - Gerai, baigiam juokauti. Jūs iš tiesų norite tai sužinoti? - Norėčiau jus geriau suprasti. - Aš Dievas. - Nesupratau. - Aš Dievas. - Nejuokinga. Jūs gi kitame laido gale, paprastas žmogus… - Tai įžeidimas! Anksčiau aš turėjau kūną, bet dabar aš – dvasia! - Ar galite apie tai papasakoti? - Kas gi čia neaišku? Anksčiau buvau paprastas vaikas. Ėjau į mokyklą, kaip ir visi berniukai ir mergaitės. Mane visi mušė, nes neturėjau veido. Bet jau tada žinojau kas yra Dievas. Mane išgrūdo iš pirmos klasės už plokčiapėdystę, suicidinius polinkius ir už tai, kad neturėjau pirminių lytinių požymių. Aš prisiekiau atkeršyti direktoriui. Užaugau ir atkeršijau. - Siaubas. - Būtent! Aš jam išplikiau akis actu ir prišėriau žalia mėsa su flomasteriais. - Jūs siaubingas žmogus! - Taip, tai tiesa. - Ir nebijote Dievo bausmės? - O ko gi man bijoti? Aš gi Dievas. - Tokius reikėtų psichiatrinėje laikyti! - O kaip aš dirbsiu? Aš gi žvalgas! - Tai jūs žvalgas ar Dievas? Apsispręskit pagaliau. - Geriau paskambinkit už penkių – dešimties minučių, tada baigsis nuodų veikimas. Tai ir pakalbėsim. - Gerai, viso gero. Sulaukiau, kol padės ragelį, ir pradėjau juoktis. Juk ji galvoja, kad aš beprotis! Tokie mes jiems ir reikalingi – kad galėtų įtraukti į sektą ir pasiimti turtą. Reiškia, paskambins dar sykį… Reikia būti pasiruošus. ***** Skambutis suskambėjo už penkiolikos minučių. - Sveiki. - Laba diena. Kompozitoriaus primityvisto ir labai gero žmogaus bei montuotojo Saulėno Novikiano butas-muziejus, – pasakiau, jau šiek tiek pakeitęs balsą. - O aš prieš kelioliką minučių skambinau šituo numeriu ir kalbėjau su kažkokiu nenormaliu narkomanu… - A, tai tikriausiai pats Saulėnas buvo. Pakviesti? - Ne nereikia. Pasakykit kas jis toks? - O mes patys nežinom. Jis nieko nepasakoja. Ne mūsų reikalas. - O kas jūs tokie? - Mes Dievo tarnai. - Gražiausiai! - Kas gražiausiai? Jūs dėl ko skambijate? - Mes nebaigėm kalbėti su Saulėnu, būtų įdomu pratęsti pokalbį. - A! Tai jūs jam skambinote? - Na taip, tikriausiai… - A, užtat jis dabar vemia! - Kaip tai vemia? - Stipriai. Į akvariumą. - Dieve, mano… Keistas kažkoks jis… - Normalus! Jeigu ne jis, tai jūsų irgi nebūtų. - Kokia prasme? - Tiesiogine. - Kaip tai suprasti? - Jis jūsų tikras tėvas. - Jis? Mano? - Jūs Birutė, jeigu aš neklystu? - Na… taip. - O jis Saulėnas. Tavo tėtė. - Atleiskit, tikriausiai aš surinkau ne tą numerį. - Tai iš kur tada aš žinau, kad tu Birutė? - Išties… - O tu tarnauji Dievui? - Taip. O ką? - Tai kodėl dūšelę pardavei? - Nesupratau? - Tu kažkokia kvaiša! Satanistai mes, satanistai. Rūkom žolę, geriam kraują, rašom Biblijas… Taip ir gyvenam. O tu kuom kvėpuoji? - Tai jūs šėtono garbintojai? - Būtent! Pagaliau šaunuolė! - Pradink šėtone! - Ar ne paprasčiau padėti ragelį? Bet tebūnie su tavim tamsa! - O, Dieve! - Ramiai, ramiai. Girdi mane? - Taip. - Nueik į dušą, padaryk pritūpimų, pailsėk. Sugalvok norą ir eik miegoti. - Jūs nenormalūs!!! - Aišku – pridarei nuodėmių. Tai kiek tau buvo metų kai praradai nekaltybę? - Šešiolika! – Ištarė proverksmiais. Ir metė ragelį. Man pasidarė beveik gėda. Iki ašarų mergiotę privedžiau. Bet sektantai irgi geri – vis kvailina žmones. Iš rusų kalbos vertė K. "booraz" <booraz@one.lt> wrote in message news:hdjeju$7o3$1@trimpas.omnitel.net... > Apie armiją > > Posted on Lapkritis 13, 2009 by kalafioras > Laipsniai ir skiriamieji ženklai armijoje buvo sugalvoti pastebėjus, kad > kai kurių vadų veidai neatspindi kompetencijos, proto ir išsilavinimo. > > :) > > www.blogeriai.net > >