Na dėl pelnų ir apyvartų tai puikiai skiriu tuos reikalus, kadangi tiesiogiai esu susijęs su finansiniais dalykais. Dėl darbuotojų solidarumo su įmonės būkle aš pilnai sutikčiau, kad taip būtų. Tiek gerais, tiek blogais laikais. Bet tas dalykas deja neveikia, ir būtent dėl darbdavio godumo. Todėl ir yra visi įstatymai į vienus vartus ginantys darbuotoją, nors kartais tie darbuotojai ir visiškai neteisūs būna. Pas mus realiai įstatymai dar vidutinio sudėtingumo. Pamatytum anglijoj kas dedas. Tarp kitko, įmanoma turėti kolektyvą, dirbantį kaip sau. Bet tada ir su jais turi elgtis taip, tarsi būtų šeimos dalis. Įmonės vidinė kultūra labai svarbus dalykas. Padaryk pvz profit sharing schemą. Fiksuotas atlyginimas, plius kažkoks procentas nuo įmonės pelno. "Dunduk@s" <nusibodospamas@nusibodospamas.tld> wrote in message news:krdpgr$43m$1@trimpas.omnitel.net... > 2013.07.08 09:46, Sail rašė: >> Dėl didelių mokesčių tai sutinkų, taip, dideli, taip pelningą verslą >> padaryti pas mus oi kaip nepaprasta. > > > Aš manau, kad problema ne dideli mokesčiai, bet jų daugybė ir > apskaičiavimo sudėtingumas. > > >> >> Bet kaip darbdabvys tikriausiai neturi tokio dalyko, kaip supratimo, kada >> pelno užteks. Jo visada mažai. Ir niekada nepasidalinsi su darbuotojais, >> nors galėtum. Juk jie ir taip dirba už savo atlyginimą, kam jiems duoti >> daugiau, pvz premiją ir taip toliau. Bent jau aš nemačiau variantų, kad >> pelno savininkams užtektų. > > > Labai dažnai darbuotojai pelnu laiko apyvartą. Skaičiai gal ir didžiuliai > matosi akyse, bet tai toli gražu dar ne pelnas ;). > > Dėl pelno pasidalijimo tai tokiu atveju, kai darbdaviui užeina blogesni > laikai, tokie darbuotojai kaip ir turėtų dalintis nuostoliais su darbdaviu > iš savo kažkada gauto gero atlyginimo, bet aš negirdėjau dar tokio atvejo. > Greičiau atvirkščiai – darbdavys norėdamas išlaikyti gerą darbuotoją iki > geresnių laikų moka jam atlyginimą (dažnai net nesumažintą) nors tuo metu > darbuotojas jam nėra reikalingas. Aišku, tai galioja tik profesionaliems > darbuotojams. Mažesnės kompetencijos darbuotojai atleidžiami, kai jiems > nėra darbo, bet ir tai išmokant priklausančias kompensacijas. Ar šičia jau > nesiskaito dalijimasis pelnu? O kur dar atostoginiai? Šitų dalykų > (kompensacijų, atostoginių) darbuotojai dažnai nenori matyti, bet > darbdavys turi juos būti numatęs ir sukaupti, o ne iš karto išmokėti > darbuotojui. > > >> >> Šiaip tai pagal rinkos dėsnius taip ir turi būti, tu žiūri tik savo >> pelno, >> darbuotojas tik savo kišenės. Tik xujova tokia sistema visgi. Žmogiškumo >> nėra. Va jei darbuotojas žiūri į savo darbą taip, tarsi dirbtų sau, o tu >> jam >> moki tiek, kiek tikrai gali, va tada visiems būtų gerai. > > > Būtų mokestiniai įstatymai paprastesni, tai ir dirbančių sau, o ne > darbdaviui būtų žymiai daugiau ir aš būčiau visom keturiom už. Kam man > samdyti darbuotoją, organizuoti jam darbo vietą ir t.t., ir t.t., kai > galėčiau tiesiog nupirkti tuo metu reikalingą paslaugą ar prekę iš > dirbančio sau ir kaip sau, o ne atmestinai (tipo, jei darbdavys nemato, > tai bus gerai ir taip). > > > > -- > Su visa pagarba, > Dunduk@s