"F. Kukliansky: niekada nevadinome lietuvių žydšaudžių tauta" delfi.lt/news/daily/lithuania/f-kukliansky-niekada-nevadinome-lietuviu-zydsaudziu-tauta.d?id=70278052 rašoma pirmadienį litvakų bendruomenės pirmininkės paskelbtame pareiškime. Tai kas gi pasaulyje lietuviams kabina zydsaudziu etikete? Didelio proto nereikia - tie kurie vykde lietuviu genocida. to J 2014-04-13 10:52 IP: 78.62.115.234 prie jų žūties savo nagus prikišo jų pačių tautiečiai - Vilnijos krašto lenkai, tarnavę Ypatingame būryje. Tokie kaip pavyzdžiui lenkas iš Vilniaus Jan Borkowski (bendražygiai būryje jį vadindavo CENZURUOJAMA), kuris prieš karą tarnavo Lenkijos kariuomenėj (profesionalas-seržantas), per karą savo noru nuėjo darbo ieškoti į Ypatingą būrį, po karo su savo prieškariniais Lenkijos dokumentais pabėgo į Lenkiją, ten dirbo Varšuvos kariniam orkestre muzikantu. Buvo išaiškintas, sulaikytas, nuteistas. Per apklausas patvirtino, kad yra lenkas, abu tėvai lenkai, neapykanta žydams jam buvo įskiepyta dar tarnaujant Lenkijos kariuomenėj prieš karą (kur, anot jo, žydai buvo prilyginami ne žmonėms, o kažkokiems kenksmingiems vabzdžiams), todėl jis nei kiek nesigaili, kad Paneriuose naikino žydus. Vienintelis dalykas ko jis gėdisi iš tarnybos Ypatingam būryje - tai to, kad teko jame tarnaujant nešiot nekenčiamą lietuvišką karinę uniformą. Jam gėda su tokia laisvu nuo tarnybos metu būdavo pasirodyti pas artimuosius ir prieš kaimynus. .... 2013-09-20 05:38 Iš Jeronimo Cicėno knygos „Vilnius tarp audrų“ 239 psl. : Lenkų įsteigtoje Bereza Kartuskos koncentracijos stovykloje, be kitų lietuvių, kadaise buvo poetas Juozas Kėkštas ir paskutinėmis dienomis energingas pedagogas Petkelis. Petkelis, vos grįžęs iš mokytojų ekskursijos į Nepriklausomą Lietuvą, tuoj pat Vilniaus stoty buvo suimtas ir išvežtas. Grįžo rugsėjo pabaigoje visas baltas kaip drobė, ištinęs, su dusuliu ir atkrėstais inkstais. Koncentracijos stovykloj kaliniai nyko valandomis. Per pirmąsias keturias dienas negaudavo nei gerti, nei valgyti. Stovykloj buvo arti 10 000 kalinių (rugsėjo pradžioj per 50 moterų buvo su trijų mėn. - septynerių metų vaikais ir 24 nėščios). Visi gulėdavo ant cementinių grindų, kurias policija, prieš gulant, stropiai vandeniu pašvirkšdavo. Stovykla turėjo šešių kv. km žemės plotą. Visą žemę suardavo ir suakėdavo policijos į plūgus ir akėčias sukinkyti kaliniai. Pats Petkelis dvi dienas arė ir tris akėjo. Stovyklai vandenį iš nearti esančių versmių suveždavo ratuosna įkinkyti politiniai kaliniai, dažnai į vežimus susėsdavo ir pati policija. Kilus karui, režimas stovykloje dar pažiaurėjo. Kaliniai lyg poilsio laukdavo vokiečių lėktuvų, nes tada kniūpsti gulėdavo laukuos. Policija, žinia, bėgdavo į slėptuves, bet, jei kas iš kalinių pajudėdavo, šaudydavo. Tuo metu pasižymėjo sadizmu neseniai į stovyklą atkomandiruotas seržantas Trompeczykas ir leitenantas Kroczydlo (šį kaliniai praminė DELFIS CENZURUOJA). Stovyklos administracija naktį iš rugsėjo 17 d. į rugsėjo 18 d. pabėgo. Kaliniams grėsė bado mirtis. Visa laimė, kad apylinkės gyventojai ukrainiečiai išlaužė koncentracijos stovyklos vartus ir, basliais užmušę pasaloms paliktus alkanus vilkinius šunis, išdaužė kamerų duris. Sukelta apylinkė pristatė maisto ir vaistų. Bet pasirodė raitosios policijos rezervo eskadronas. Ukrainiečiai partizanai, visa laimė, juos atrėmė. Tada greitomis politiniai kaliniai buvo apvilkti civiliniais drabužiais ir išslapstyti. - Po tokios lenkų koncentracijos stovyklos, kurioje kaliniai įkinkyti vietoje arklių aria ir akėja, o naktį miega ant šlapių betoninių grindų, hitlerininkų koncentracijos stovykla Aušvicas atrodo kaip kurortas. 1939 metais Vilniuje Lietuvos policininkai sustabde zydu pogroma besiformuojanciame zydu gete. Vokieciu tuomet ne kvapo cia nebuvo. 1940: Jonas 2005-03-14 18:57 Armija Krajova Vilnije saude Vilniaus universiteto studentus - lietuvius, taciau niekas niekur apie tai nekalba. Mano mociutes brolis buvo susaudytas toje pacioje duobeje su kitais 35 jaunuoliais - jie visi uzkasti Rasu kapinese. Is tiesu - galetu tuo bent kiek pasidometi ir Vilniaus universiteto istorikai. Juk lietuviai studentai i si universiteta, atgavus Vilniu, buvo perkelti is Kauno ir cia lenku nacionalistu buvo susaudyti... - Per pirmasias 2 savaites po Vilniaus atgavimo buvo iszudyta 17,000 lietuviu. Veliau zudymai buvo ziauresni ir metodiniski. Todel Bernardinu baznycioje rastu AK archyvu placiajai visuomenei neskelbia. Beje, dalis dokumentu yra jau sunaikinti. Siandien: AK galvazuziams Lietuvoje statomi paminklai, o ju auku MASINES kapaviete zelia piktzolynais. "Rasų kapinėms – 3 mln. eurų" delfi.lt/news/daily/lithuania/rasu-kapinems-3-mln-euru.d?id=68395176 - Na taip, pirmiausia reikia pagerbti ten uzkastu AK galvazudziu atminima. 1941: to Kriwis Gniazdowieckys, 2011 04 15 08:11 Artejant vokieciu armijai ir jai uzemus Lietuvos teritorija lenkai tiesiog naikino beginklius lietuvius. Is gimines liko tik dvi ir jas lenkai galvojo , kad nuzude , bet vokieciai isgelbejo. O lenkai tuo metu siautejo aukstaitijoje ir kardais kapojo visus lietuvius, paskui kaimus dar karta persukavo lenku raitiniku buriai, kurie tikrino ar nera pasilikusiu gyvu lietuviu ir juos rade pribaigdavo. Likusi gyva liudininke (jos parodymai yra nufilmuoti ir saugomi tikriausiai Lietuvos archyvuose) pasakojo, kaip karo pradzioje vieniems lenkams iszudzius visa seima, po kiek laiko jojo lenku raitininkai ir prijoje ju sodyba per atvira langa pasiziurejo i kraujuose gulincius iszudytus lietuvius ir pasidziauge lenkiskai "Ooo koks grazus vaizdelis!" Visa laime, kad jie nepastebejo suzalotu, bet dar gyvu dvieju lietuviu jaunos moters ir mergytes. Galvazudziams nujojus, moteris issinese ant ranku mergyte(dukterecia ir keliu vaziave vokieciai nuveze jas i Utena i ligonine. Visa medziaga apie ta genocida yra archyvuose. ta medziaga nufilmuota rode ir Lietuvos televizija. Juk is to kaimo atrodo gyvi liko tik trys zmones. Stai ka dare Lietuvoje like lenkai, jie vokieciams nesipriesino, jie naikino lietuvius ir tai nera paslaptis. Tai liudija gyvi ludininkai. 1944: Nukentėjęs asmeniškai, 2011 08 11 11:20 .... atvyko į tėvelių sodybą armijos krajovos smogikai, gal, koks 20 ginkluotų vyrų. Sustatė visus prie daržinės. Broliukas, kuriam buvo tik 12-ka metų slėpėsi daržinėj šiauduose, tai jį su durtuvais negyvai subadė... Vienas vyresnis pasakė, kad visus dabar sušaudys, nes esam lietuviai... Laikiau ant rankų dukrytę 2 mėnesių amžiaus. (aut.past. - mano mamą). Vienas lenkas liepė ją įmesti į šulinį, už tai sakė, kad paliks gyvą. Aš verkiau. Buvo siaubinga, spaudžiau prie krūtinės dukrelę, ją bandė iš mano rankų išplėšti, bet aš nepaleidau... Vyras neištvėrė ir puolė tą smogiką... Pargriovė jį ant žemės, pradėjo mušti, bet iš nugaros priėjo kitas lenkas ir iš pistoleto paleido šūvį jam į pakaušį). Vyresnysis kažką pasakė lenkiškai ir visi smogikai pakėlę ginklus pradėjo šaudyti. Mūsų buvo 14-ką žmonių... Likome tik 4 moterys ir 3 vaikai (mergaitės), nes 7-nerių Jonuką sušaudė su visais vyrais... Išaudė ne tik visus vyrus, bet ir mano anytą nušovė, nes ta labai garsiai verkė... Stipriai sumušė seserį, nes ta nesuprato lenkiškai... Neprievartavo, nes labai skubėjo. (kaip supratau buvo jau kelias sodybas aplankę ir bijojosi lietuvių partizanų) Susėdę į mašinas išvažiavo. Vienas dar paklausė manęs kūdikis berniukas ar mergaitė... Jei būčiau pasakiusi, kad berniukas - būtų nužudę ir jį... L.Čerškus, 2011 04 14 08:22 Vieną 1947 metų rudens dieną (dienos ir mėnesio nepamenu) į gamyklą, pas Augūną, vėl iš Giedraičių atsidangino tas pats NKVD garnizono vadas. Šį kartą jis atvažiavo kariniu sunkvežimiu ir su keletu rusų kareivių. Po kokios valandos direktorius ir vyr. buhalteris jau lipo į tą sunkvežimį. Ir man liepė šilčiau apsirengti ir važiuoti kartu su jais. Pradžioje buvo labai panašu į suėmimą, bet pakeliui direktorius papasakojo, kokiu tikslu važiuojame. Pasirodo, garnizono vadas buvo gavęs žinią, kad praeitą naktį, keliolika kilometrų už Giedraičių yra išžudytos 7 ūkininkų šeimos. Tas šeimas nužudė nuo "lenkų pusės" atjoję "baltalenkiai" (tuomet bolševikai taip vadino prolenkiškus "partizanus"). Liudininkai, kurie matė tuos raitelius, tvirtino, kad ant rankovių "partizanai" turėjo baltai-raudonus raiščius, o ant raiščių buvo dvi juodos raidės "AK". Privažiavę pirmąjį vienkiemį ir įėję į gryčią, mes išvydome kraupų vaizdą: viduje, baisiai sudarkyti, gulėjo 2 vaikų ir 3 suaugusių žmonių lavonai. Jie buvo žiauriai sukapoti kardais ir subadyti durtuvais. Kraujo klanuose, ant žemės, bei prie stalo, gulėjo, turbūt, tėvų - vyro ir moters lavonai su perkirstomis galvomis. Ant krosnies tysojo senuko ir vaiko (maždaug 9 metų) lavonai. Jiems buvo perkirsti kaklai ir išbadytos akys. Priepečkyje, kraujo klane, su durtinėmis žaizdomis krūtinėje, gulėjo mergytė (kokių 6-7 metukų), turbūt sesutė... Tokius pat vaizdus išvydome ir likusiose sodybose. Visur žmonės - vaikai ir suaugę - buvo tiesiog išskersti, žiauriau negu kaip kokie galvijai. Tiesa, viena pirkia ir tvartas buvo sudegę. Iš degėsių kareiviai jau buvo ištraukę 4 apanglėjusius lavonus (2 suaugusių ir 2 vaikų). Kol apėjome visas sodybas, mano kojos jau pradėjo nebeklausyti - per kelius pakirto. Tokio žiauraus ir ciniško taikių civilių žmonių žudymo man anksčiau neteko nei girdėti, nei matyti. Nors, atrodo, visai neseniai ir pačiam prisėjo išgyventi NKVD sušaudymą Igumenėje, pajusti apkasų "skonį" Rytų fronte, bet šis žiaurių žudynių vaizdas iškart "persverė" visa, kas buvo patirta iki tol. Vėliau sužinojome, kad šios ūkininkų šeimos buvo išžudytos tik todėl, kad buvo padavę prašymus savo vaikus mokyti lietuviškose mokyklose. O liūdniausia tame turbūt buvo tai, kad tų "šauniųjų lenkų partizanų" seneliai ir proseneliai, ko gero, tarpusavyje šnekėjosi lietuviškai. Visa knyga: angelfire.com/de/Cerskus/Juodisiai.html ....šių metų liepos 5-13 dienomis Lenkijos raitelių spektaklis Vilnijoje, surengtas žudynėmis Lietuvoje pagarsėjusios armijos krajovos garbei, ir tų raitelių marširavimas po kraštą su Lenkijos vėliavomis, dainomis, dalyvavimu pamaldose. Laikraštis „Tygodnik Wileńszczyzny“ (priedas „Rota“, Nr. 500) ta proga rašė: „Istorija, primenanti lenkų kario didvyriškus žygius, /.../ toliau yra gyva ir reikalinga Vilnijos gyventojams. /.../ Tarp vietinių gyventojų buvo tokių, kurių protėviai dalyvavo garbingose kovose (zude lietuvius kaimiecius), o atmintis apie tai gyva jų širdyse ir perduodama naujoms kartoms.“ Antanas, 2012 02 20 11:47 M. Mackevičius privalo žinoti, kad visų lietuvių jausmus žeidžia lenkų iššūkis – nepripažinimas Vilniaus krašto okupacijos, antilietuviškos provokacijos lenkiškose Lietuvos mokyklose. Tik dėl LLRA nuolat kurstomos nesantaikos, 1998–tųjų vasario 15-ąją lenkas Leonardas Zavistonovičius išžudė visus Širvintų rajono Draučių kaimo gyventojus. Tai daryti L. Zavistonovičių paskatino lenkų kurstoma tautinė neapykanta. Klausimas M. Mackevičiui: O jei lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą? - Laai tuom abejoju. Gintas, Audrys... Arba jie apgaudineja, arba serga sunkia ir nepagydoma sizofrenijos forma. Bet lenkai tam turi labai efektyviu gydymo metodu. Va tik lietuvius gydanciu. to Pawel Burkowski,, 2011 04 19 11:44 Tai buvo senokai. Važiavau traukiniu iš Varšuvos. Ramiai snaudžiau, bet staiga suklusau - vyrai kalbėjo apie lietuvių ir lenkų santykius. Vienas iš jų liejo savo nuoskaudą. Supratau, kad tai lietuvis - buvęs Kalniškių miško partizanas, po garsiojo mūšio pabėgęs į Lenkiją. Turėjo jis ten draugę. Kai liko gyvas ir pavyko pabėgti, ir nubėgo pas ją - “į žentus...” Buvo ir daugiau tokių “žentų”. Metus kitus gyveno ramiai, o vieną vėlyvą vakarą į kiemą įvažiavo Lenkijos kagėbistai, įgrūdo mūsų “žentą” į automobilį ir išsivežė. Nusivedė į kažkokį rūsį. “Susipažinsim”, - tarė ir paklausė pavardės. “Stankevičius (o gal Sinkevičius)”, - “žentas” prisistatė. Ilgų klausinėjimų nebuvo. Paguldė “ant uslano” kniūpsčią ir “išgražinę” užpakalį šampalais, perkėlė į kitą rūsį... Kitą naktį istorija pasikartojo. Pora naktų pertraukos ir vėl tas pats. Pagaliau “susipratęs”, o gal kas pamokė, pasakė - “Stankievič”. Tardytojai apsidžiaugė - “Matai... Atsiminė... Nekvailas vyras...” Davė pasirašyt kažkokį popierių ir tą pačią naktį parvežė namo. Liepė nepasakot niekam ir nevaikščiot, kol žaizdos nesugijo... Sakė - pranešim, kada atsiimti naujus dokumentus... “Norisi kaukti iš piktumo, kai prisimenu, kaip jie mus padarė lenkais... - guodėsi “žentas”, - bet garsiai kalbėti, kam nors skųstis ir dabar bijau. Kas žino, kas bus rytoj... Visi jie tokie...” Ar bus Vilniuje Donecko scenarijus. Bus. Nematau jokiu prielaidu, kad to nebutu. Priezastis labai paprasta: Girtas Audrys... "Vytautas Sinica. Vasario 16-oji - lemtingas pasirinkimas, leidęs išlikti lietuvių tautai" 3w propatria - tauta siekia save valdyti, o to nesiekianti, tarkime, galvojanti, kad geriau priklausykime kam nors, kas mus valdys, kad tik būtų materialiai geriau, sočiau ar saugiau gyventi, pagal tarptautinę teisę net negali vadintis tauta. Tai tėra etnosas... bendruomenė. "Kas yra baudžiauninkui LAISVĖ?" pilietis.delfi.lt/voxpopuli/kas-yra-baudziauninkui-laisve.d?id=56299229 Stebint kas vyksta, nejučiomis ateina palyginimas. Kai po JAV pilietinio karo vergovė buvo panaikinta, džiaugsmas truko labai neilgai. Paleisti į laisvę vergai nebežinojo, kur eiti ir ką daryti. Didelė dalis tiesiog išmirė iš bado, o kiti gi grįžo pas saviškius vergvaldžius ir puolę ant kelių maldavo priimti atgal. Man šis klausimas labai primena Stalino nusistebėjimą 1939 spalį. Kodėl lietuviai, turintys turtingą istoriją, taip lengvai asimiliuojami lenkų, vokiečių, rusų ir net gudų? Esavičius 2012 m. birželis 2 d., šeštadienis .... Kartą su vienu labai žymiu „šoumenu“ užsukome į senamiestyje buvusį vieną aplinkosaugos departamentą. Jam vadovavo neaiškaus amžiaus „moterė“, viena iš feministinių A.M.Pavilionienės pasekėjų. Užėję pas ją į kabinetą buvom labai džiugiai sutikti. „Moterė“ liepė savo sekretorei atnešti kavos ir konjako. Mano kompanjonas nusistebėjo ir paklausė ar ji nebijanti taip, darbo dienos viduryje, gerti konjaką? Man ligi šiol įstrigęs atmintyje jos atsakymas: „Na jau, ko bijoti, Maskvos jau nebėra, dabar mes patys sau šeimininkai, TODĖL DAROM KĄ NORIM“. Apgailėtina. Laikinai paleistų į laivę vergų lėbavimas, nei kiek nesusimastant nei apie pasekmes nei apie realybę. Juk griežtai lakomas vergas, kai jį paleidžia į laisvę, mėgaujasi nebaudžiamumu, todėl daro vis daugiau nusikaltimų, o vėliau tiesiog degraduoja arba grįžta pas savo šeimininkus vergauti toliau. Paskaitykite JAV vergų išlaisvinimo įstoriją. Tie kam suformuota vergo savivoka iš jos nebegali išsilaisvinti. Jiems pastoviai reikalingas botagas ir meduolis. Patys jie nesugeba sukurti pridėtinės vertės ir nesugeba gyventi bendruomeniškai. Jie prasiskolina ir sužlugdo/iššvaisto viską kas jiems, istorijos vingrių pasekoje, atlieka nuo buvusių šeimininkų. Mūsų ilgai prievartautas „elitas“, netekęs vieno šeimininko ir susipainiojęs savo vergiškame „darom ką norim“, jau dabar karštligiškai ieško naujo vegvaldžio iš kurio galėtų gauti nurodymus kaip elgtis. Laisvai gyventi jie nesugeba, prie Maskvos valdymo jie grįžti nebegali, todėl jų akys vis dažniau krypsta į Lenkiją. Koks ne kos o šeimininkas. Jų supratimas paprastas kaip ir pas visus vergus, “ Na ir kas, kad nebeteksime savo istorijos, po truputį prarasime kalbą, nebeteksime laisvės ir didžiosios dalies bendruomenės, bet užtat pagaliau bus ŠEIMININKAS, kuris nurodys ką daryti ir kurį galėsime keikti (tyliai) dėl savo nesekmių.“ Sovietijoje išdresiruota Lietuviška „inteligencija“ (Solženycinas įvardino tiksliau – OBRAZOVANŠČINA) vėl po truputį pradeda ruošti Lietuvius lenkų kalbinei ir įstorinei invazijai (pav. Lietuvių kalbos „saugotojų“ A.Smetonos ir I.Smetonienės straipsniai, taip pat grubus lenkiškos istorinės interpretacijos leidinys „Suvalkų sutartis, faktai ir interpretacijos“ siekiantis išteisinti lenkų niekšybę ir t.t.). Visa tai ilgai siekiančių planų mentaliniai pamatai prievartaujantys Lietuvos visuomenės viešąją nuomonę.