O tu paklausk visokiu audrysu ar jiems valstybe reikalinga? Kodel tu tai 
uzsisikes is ju padaryti valstybes piliecius, jeigu to jie patys nenori.


"Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę"
delfi.lt/news/daily/lithuania/vytautas-radzvilas-isdavusieji-laisve.d?
id=77707421
Antra vertus, užteko nuovokos suprasti, kad liberalizmas dėl jo 
antikrikščioniškų ir antitautinių nuostatų gali būti ypač patrauklus 
ieškančiam kitos politinės iškabos komunistiniam gaivalui. 
Šitaip Aukščiausiojoje Taryboje atsirado Liberalų frakcija, kurios 
nariai  buvęs LKP CK sekretorius Kęstutis Glaveckas, akademikas Eduardas 
Vilkas, Bronislovas Lubys, Rimvydas Valatka; visi jie priklausė toli 
gražu ne žemiausiems sovietinės nomenklatūros sluoksniams. Jų pažiūros 
smarkiai skyrėsi nuo Sąjūdžio branduolio pažiūrų, jie faktiškai buvo 
tipiški „atsivertėliai“ iš komunistinio tikėjimo į naują  liberalistinį  
tikėjimą. 
Vis dėlto daugiausia nerimo kėlė į partiją atėjęs liberalus jaunimas... 
vadinamasis „aktyvas“, t. y. komjaunimo ir profsąjungų veikėjai, arba 
tiesiog funkcionieriai... Gintaras Steponavičius, Jonas Čekuolis, Guoda 
Azguridienė, Aidas Puklevičius, Vygaudas Ušackas. Toji vėlyvojo 
sovietmečio komjaunimo karta  šitaip derėtų ją vadinti  buvo gana menkai 
išsilavinusi ir, kaip minėta, persiėmusi komunistine ideologija. Todėl 
jaunųjų liberalų išprusimas buvo ir tebėra nieko bendro su tikrove 
neturintis vaizdinys... tai nukrikščionintas ir krikščioniška etika 
nebesivadovaujantis, istorinę atmintį praradęs, tautinio tapatumo ir 
orumo jausmo bei valstybinės sąmonės ir noro gyventi savoje valstybėje 
nebeturintis lietuvis mankurtas. 
Naivu manyti, kad Algirdas Mykolas Brazauskas ir dauguma nuo TSKP 
atsiskyrusios LKP narių savo pažiūromis kuo nors skyrėsi nuo M. 
Burokevičiaus ir jo TSKP plaformininkų.
Eugenijus Gentvilas yra tipiškas ir itin ryškus šitokio susovietinto 
mankurto pavyzdys: įsigilinus į jo ir kitų dabartinių liberalų  Petro 
Auštrevičiaus, Eligijaus Masiulio, G. Steponavičiaus, Aušrinės Armonaitės 
ir kt.  pažiūras, nekyla net menkiausių abejonių, kad visi jie be 
didesnių sunkumų būtų galėję pritapti TSKP platformininkų kompanijoje ir 
tapti puikiais M. Burokevičiaus komandos nariais.
Sovietmečiu įskiepytos ir neišraunamai jų sąmonėje įsišaknijusios 
antikrikščioniškos, antitautinės ir antivalstybinės nuostatos niekur 
nedingo, o tik buvo įvilktos į „europinių vertybių“ retorikos rūbą. Todėl 
vadinti šiuos liberalus euroburokevičininkais yra moraliai teisėta ir 
politologiškai tikslu. 
Aktyviai dalyvavęs valstybės turto „prichvatizavimo“ reikaluose A. M. 
Brazauskas ... elgėsi santūriai ir net „droviai“ palyginti su jaunesnės 
kartos liberalu ir už nusikaltimą nuteistu buvusiu sostinės meru, kuriam 
užteko „drąsos“, o tiksliau  įžūlumo viešai nešioti specialiai pagamintą 
ženklelį, kad neva buvo nuteistas už gerus darbus. Jiems buvo vis vien, 
kokiam šeimininkui tarnauti ir kokias pažiūras išpažinti ir skelbti.
Dabar pagalvokime apie veidmainiškai paskutinę akimirką „atsivertusią“ ir 
prie Sąjūdžio prisiplakusią A. M. Brazausko partiečių kohortą, kuri, 
niekada nesirūpinusi ir netikėjusi laisva ir nepriklausoma Lietuvos 
valstybe, šito apsukraus ir klastingo manevro dėka tapo atkurtos 
valstybės valdytojais ir šeimininkais. 




> gyvenam tokiais laikais kad tik durnius gali buti savo srities
> patrijotas, nes atsitikus bedai visada tau atsuks visi nugara. Cia aisku
> dar ir lietuviu mentalitetas kaltas, vien del to si valstybe tapo tokia
> maza ir nykstanti