Klausimas tik tas kuom lietuviams naudingioau asimiliuotis


"Vytautas Sinica. Trečioji autonomininkų banga?"
delfi.lt/news/ringas/lit/vytautas-sinica-trecioji-autonomininku-banga.d?
id=78724689
Ignoruotasis įvykis buvo liepos 713 dienomis su Lenkijos ambasados 
pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti Vilnių 
minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo įdomus. 
Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos Vilniaus kraštą 
reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos 
valstybės pajėgos. 
Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir iškilmingas 
kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka, Lenkijos ambasadorės 
Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų tezės leidžia pajausti 
renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc pareiškė, kad „Vilniaus 
sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp 
skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“. 
Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad „Istorija 
pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, 
kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų 
kova dar nesibaigė.“ „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir 
meldžiame laisvės Rytų „kresams“,  žodžių nevyniojo ir Baltarusijos AK 
draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.
Lenkijos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir 
oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai. Lenkija taip pat niekaip 
nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima 
apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei 
kaip tai interpretuoti, nei ką daryti. 
Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus 
minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti 
pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.

Lietuvos visuomenės reakcijos nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis šioje 
situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei pavojingą 
požiūrį į kitataučių integraciją.

Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė 
(beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos 
pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip 
pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai“ ginant šiaip neva teisingą ir 
pagrįstą segregacijos politiką.
Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi 
antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi, tiesiogiai 
kartoja 19881991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau ar mažiau 
remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien  tai būtina skatinti ir 
plėtoti  visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos 
lenkų atstovų monopolio.
Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių rankomis 
yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos gina sistemą 
aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų partijų 
rankomis. Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai kitataučiams 
nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip gimtosios.
Taip iškyla jau trečioji  po platformininkų ir LLRA  autonomininkų 
kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų 
diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne 
visada formaliai valdantis elitas.



> O tu paklausk visokiu audrysu ar jiems valstybe reikalinga? Kodel tu tai
> uzsisikes is ju padaryti valstybes piliecius, jeigu to jie patys nenori.
> 
> 
> "Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę"
> delfi.lt/news/daily/lithuania/vytautas-radzvilas-isdavusieji-laisve.d?
> id=77707421 Antra vertus, užteko nuovokos suprasti, kad liberalizmas dėl
> jo antikrikščioniškų ir antitautinių nuostatų gali būti ypač patrauklus
> ieškančiam kitos politinės iškabos komunistiniam gaivalui.
> Šitaip Aukščiausiojoje Taryboje atsirado Liberalų frakcija, kurios
> nariai  buvęs LKP CK sekretorius Kęstutis Glaveckas, akademikas Eduardas
> Vilkas, Bronislovas Lubys, Rimvydas Valatka; visi jie priklausė toli
> gražu ne žemiausiems sovietinės nomenklatūros sluoksniams. Jų pažiūros
> smarkiai skyrėsi nuo Sąjūdžio branduolio pažiūrų, jie faktiškai buvo
> tipiški „atsivertėliai“ iš komunistinio tikėjimo į naują  liberalistinį
> tikėjimą.
> Vis dėlto daugiausia nerimo kėlė į partiją atėjęs liberalus jaunimas...
> vadinamasis „aktyvas“, t. y. komjaunimo ir profsąjungų veikėjai, arba
> tiesiog funkcionieriai... Gintaras Steponavičius, Jonas Čekuolis, Guoda
> Azguridienė, Aidas Puklevičius, Vygaudas Ušackas. Toji vėlyvojo
> sovietmečio komjaunimo karta  šitaip derėtų ją vadinti  buvo gana menkai
> išsilavinusi ir, kaip minėta, persiėmusi komunistine ideologija. Todėl
> jaunųjų liberalų išprusimas buvo ir tebėra nieko bendro su tikrove
> neturintis vaizdinys... tai nukrikščionintas ir krikščioniška etika
> nebesivadovaujantis, istorinę atmintį praradęs, tautinio tapatumo ir
> orumo jausmo bei valstybinės sąmonės ir noro gyventi savoje valstybėje
> nebeturintis lietuvis mankurtas.
> Naivu manyti, kad Algirdas Mykolas Brazauskas ir dauguma nuo TSKP
> atsiskyrusios LKP narių savo pažiūromis kuo nors skyrėsi nuo M.
> Burokevičiaus ir jo TSKP plaformininkų.
> Eugenijus Gentvilas yra tipiškas ir itin ryškus šitokio susovietinto
> mankurto pavyzdys: įsigilinus į jo ir kitų dabartinių liberalų  Petro
> Auštrevičiaus, Eligijaus Masiulio, G. Steponavičiaus, Aušrinės
> Armonaitės ir kt.  pažiūras, nekyla net menkiausių abejonių, kad visi
> jie be didesnių sunkumų būtų galėję pritapti TSKP platformininkų
> kompanijoje ir tapti puikiais M. Burokevičiaus komandos nariais.
> Sovietmečiu įskiepytos ir neišraunamai jų sąmonėje įsišaknijusios
> antikrikščioniškos, antitautinės ir antivalstybinės nuostatos niekur
> nedingo, o tik buvo įvilktos į „europinių vertybių“ retorikos rūbą.
> Todėl vadinti šiuos liberalus euroburokevičininkais yra moraliai teisėta
> ir politologiškai tikslu.
> Aktyviai dalyvavęs valstybės turto „prichvatizavimo“ reikaluose A. M.
> Brazauskas ... elgėsi santūriai ir net „droviai“ palyginti su jaunesnės
> kartos liberalu ir už nusikaltimą nuteistu buvusiu sostinės meru, kuriam
> užteko „drąsos“, o tiksliau  įžūlumo viešai nešioti specialiai pagamintą
> ženklelį, kad neva buvo nuteistas už gerus darbus. Jiems buvo vis vien,
> kokiam šeimininkui tarnauti ir kokias pažiūras išpažinti ir skelbti.
> Dabar pagalvokime apie veidmainiškai paskutinę akimirką „atsivertusią“
> ir prie Sąjūdžio prisiplakusią A. M. Brazausko partiečių kohortą, kuri,
> niekada nesirūpinusi ir netikėjusi laisva ir nepriklausoma Lietuvos
> valstybe, šito apsukraus ir klastingo manevro dėka tapo atkurtos
> valstybės valdytojais ir šeimininkais.
> 
> 
> 
> 
>> gyvenam tokiais laikais kad tik durnius gali buti savo srities
>> patrijotas, nes atsitikus bedai visada tau atsuks visi nugara. Cia
>> aisku dar ir lietuviu mentalitetas kaltas, vien del to si valstybe tapo
>> tokia maza ir nykstanti