Judejimo smaigalyje yra Vilniaus universitetas


"Vytautas Sinica. Kaip integruoti lenkus į atvirą Lietuvą? (atsakymas 
Dementavičiui)"
delfi.lt/news/ringas/lit/vytautas-sinica-kaip-integruoti-lenkus-i-atvira-
lietuva-atsakymas-dementaviciui.d?id=78810487
VU TSPMI dėstytojas M. Antonovičius ir Vyriausybės tarnautojas A. 
Radčenko teigė, kad Seime registruoti siūlymai plėsti kitakalbių mokymą 
valstybine kalba mobilizuos LLRA rinkėjus. Jie visiškai teisūs! Problemos 
esmė  visai kita.
Mano kritikas tiki, kad teikiant Lietuvos lenkakalbiams privilegijuotas 
mokymosi sąlygas, segragaciją skatinančius kitakalbius viešuosius 
ženklus, viešąsias paslaugas ar paso įrašus nevalstybine kalba, Putiną 
mylintys Pietryčių Lietuvos gyventojai pamils Lietuvą. Taip niekada 
nebus. Tyrimai aiškiai rodo, kad Lietuvos lenkakalbiams asmenvardžių ar 
gatvių užrašai lenkų kalba yra visai nereikšmingas klausimas (nuorodos p. 
87). Tokios nuolaidos lojalumo neskatina. 
Priešingai, 1991 m. padarius nuolaidas dėl asmenvardžių rašymo pasuose 
(taigi lojalumą perkant), po kelių mėnesių lenkų deputatai skelbė 
autonomiją net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje. Tiek lojalumo atnešė „w“.
Tarp LLRA politizuotų klausimų reikšmingas yra tik švietimas, kurį 
sėkmingai pavyko įpinti į „kas ne lenkiška, tas asimiliuoja“ demagogijos 
voratinklį.
Ilgus metus Lietuvoje buvo galima tik logiškai (ir remiantis 19881991 
metų istorija) numatyti artėjantį Lietuvos lenkų autonomijos reikalavimą.
Apie tokią grėsmę kalbantieji buvo liberalaus elito išjuokiami kaip 
paranojikai. Jau pora metų, kai įžvalgesni žmonės, nepaisant jų pažiūrų 
skirtumų, nebesijuokia.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija 2016 m. rinkimų programoje atviru tekstu 
paskelbė: „Esame įsitikinę, jog artimiausiu laiku Lietuvos tradicinės 
tautinės mažumos turės panašias teises kaip Švedai Suomijoje.“
Suomija pagal Konstituciją yra dvikalbė valstybė, kas reiškia, kad 
savivaldos lygmeniu gali būti įvedinėjamos oficialios mažumų kalbos. Tai 
daroma kuriai nors mažumai savivaldybėje sudarant vos 8 procentų 
gyventojų. Dvikalbėje savivaldybėje visi valstybės tarnautojai turi gerai 
kalbėti tiek suomių, tiek švedų kalba. Viešieji ženklai (ne tik 
gyvenviečių pavadinimai) tokiose savivaldybėse yra abiejomis kalbomis. 
Švediškos Alandų salos turi išskirtinį autonominį statusą, apimantį salų 
neutralitetą ir jose gyvenančių švedų teisę netarnauti Suomijos 
kariuomenėje. Saloje tik švedų kalba turi oficialų statusą, salų 
moksleiviai neturi laikyti suomių kalbos egzamino, privalomo žemyninės 
šalies dalies moksleiviams. Alandų salų parlamentas gali leisti savo 
įstatymus, kurie vėliau peržiūrimi nacionalinės valdžios institucijų. 
Srityse, kuriose įstatymus leidžia vietos parlamentas, jų įgyvendinimą 
vykdo vietinė vyriausybė.

Suomijos politika švedų atžvilgiu buvo sąlygota istorinių aplinkybių. 
Kuriantis moderniai Suomijos valstybei, švedai nemėgino jos okupuoti, 
nemėgino atplėšti sostinės, nemėgino smeigti į nugarą per suomių Šiaurės 
karą su SSRS, neskelbė autonomijų savavališkai ar juo labiau ne Švedijos 
sudėtyje. Švedų mažuma Suomijoje buvo lojali, o Švedija moderniais 
laikais buvo solidari kaimynė, nevykdanti Suomijoje kresų politikos. 
Suomijos švedų pavyzdys Lietuvai lenkų klausimu yra mažiausiai tinkamas 
visoje Europoje.

Jeigu autonomija reikštų tiesiog savivaldą, šio žodžio net nereikėtų  
visi rajonai būtų autonomijos. Jeigu teisė turėti tautybę, kaip ją 
supranti, ir kalbos svarbos tautybei pripažinimas reikštų autonomiją, 
Lietuvoje seniausiai klesti visų tautų autonomijos. Išeitų, kad lenkai 
jau dabar turi autonomiją. Ko tada norėtų J. Dementavičius?
Autonomija yra konkretus ir aiškiai apibrėžiamas dalykas  tam tikros 
gyventojų grupės ar teritorijos didesnis savarankiškumas nuo centrinės 
valstybės valdžios ir privilegijuotas, palyginti su kitais šalies 
gyventojais ir regionais, statusas.
Būtent tai turi švedai Suomijoje. Būtent to siekė jedintsviniai 
platformininkai ir šiandieniniai tomaševskininkai. Ir būtent apie tai, 
(sąmoningai) painiodamas sąvokas, atsisako aiškiai kalbėti Justinas 
Dementavičius.



Kodėl šitaip sutampa Lietuvą prieš tris dešimtmečius šantažavusių 
burokevičinių autonomininkų ir šiandienos intelektualų ir politologų 
pažiūros? Keltina hipotezė, kad juos sieja paradoksaliai sutampantis 
požiūris į Lietuvos valstybę. Autonominkai nėrėsi iš kailio, kad XX a. 
pradžioje atsiradusi moderni tautinė Lietuvos valstybė nebūtų atkurta. 
Trečiosios bangos autonomininkai daro viską, kad ta Sąjūdžio atkurta 
valstybė būtų dekonstruota.
Šios dekonstrukcijos ašis yra (J. Dementavičiaus) tekste išsprūdusi 
nuostata, kad konstitucinis principas, jog lietuviai yra šios valstybės 
kūrėjai, turi tik istorinę, bet ne aktualią politinę prasmę. Tik Lietuvos 
Respublikos suverenu nebelaikoma lietuvių tauta...

N. Putinaitė skelbia, kad J. Basanavičius ir visas jo kurtas 
etnokultūrinės Lietuvos valstybės projektas yra atgyvenęs. Prideda, kad 
tą etnokultūrinės Lietuvos idėją sovietmečiu žadinęs J. Marcinkevičius 
buvo pagarbos nevertas prisitaikėlis ir propagandistas. L. Gudžinskas 
žavisi komunistine Spalio revoliucija ir jos indėliu į Lietuvos 
išsivadavimą, demokratinių laisvės ir lygybės idėjų plėtrą pasaulyje. 
Grupelė VU TSPMI dėstytojų pasirašinėja peticijas prieš seniausio 
valstybės simbolio  Vyčio  monumento statybas žuvusių už Lietuvos laisvę 
įamžinimui skirtoje Lukiškių aikštėje, dar daugiau, apskritai prieš šios 
aikštės politizavimą. D. Jakniūnaitė piktinasi, kad kažkam Lietuvoje 
suverenumas yra absoliuti vertybė, keliama aukščiau individo poreikių 
(žmogaus teisių). Monumentų statybos ir dainų šventės, o platesne prasme 
ir viskas, kas turėtų stiprinti piliečių kolektyvinį tapatumą jiems 
dvelkia XIX amžiaus pelėsiais ir yra atgrasūs, trukdantys žengti koja 
kojon su globalėjančiu pasauliu ir įvairovę aukštinančia naująja Europa.
Kokiai daliai šių žmonių rūpi išsaugoti tautinę valstybę? Tai yra terpė, 
kurioje mažiausiai dešimt metų yra formuojami Lietuvos ateities lyderiai, 
būsimi politikai, diplomatai, analitikai, žurnalistai ir nuomonės 
formuotojai. Terpė, kurioje tik pavieniams ir vis sunkiau kolegų 
pakenčiamiems dėstytojams rūpi Konstitucijoje įtvirtintos nacionalinės 
valstybės išsaugojimas bet kokia kaina.

Praėję daugiau nei metai, kai VU TSPMI viešai mestas šis kaltinimas, bet 
institutas nedaro nieko, kad tai paneigtų. Priešingai, nuolatos duoda 
pagrindo jį patvirtinti, kad ir kartu su rektoriumi sudarydamas 
personalizuotas konkurso sąlygas nepatogaus „euroskeptiko“ V. Radžvilo 
pašalinimui (ne Sinicos, o VU Senato išvada).

Tokiame kontekste nieko negali stebinti subrendusi ir pasklidusi nuostata 
normalizuoti Sąjūdžio metais valstybės išdavyste laikytą autonomijos ir 
sovietinę internacionalinės valstybės idėją, paslepiant jas po 
europietiškumo ir žmogaus teisių diskursu. Kaip bevyniotume, autonomijų 
skelbimas ir jų palaikymas lieka tuo, kuo buvo ir 19901991 metais  būtent 
valstybės išdavyste.

tikras lietuvis 2018-08-17 09:13 
"tauta yra savos nuo amžių amžinųjų teritorijos bendruomenė, susidariusi 
giminiškoms gentims, tikslu išgyventi, sujungus turimas teritorijas į 
vieną, po ko kraujo ryšys pasikeičia į teritorinį , atsiranda bendra 
kultūra - kalba, papročiai, tradicijos, bet kartu išlieka ir gentiniai 
reliktai - tarmės, papročiai, tradicijos". 
Lietuvoje nėra kitų tautų, išskyrus lietuvių tautos, teritorijų nuo amžių 
amžinųjų. Todėl Lietuvoje nėra ir kitų tautų. O kitakalbiai, 
kitakultūriai, kitakilmiai nėra kitataučiai, nes per laiką, per kartas 
pataps lietuvių tautos dalimi. Dirbtinis kitakultūrių gaminimas ne 
valstybine kalba mokančiose mokyklose tik trukdo jų integracijai. 
TSPMI auklėtiniai daro kartu dar vieną būdingą klaidą: nesupranta, kad 
lietuvių kalboje kiekvienas žodis turi savo reikšmę, dėl ko ir 
kitakultūriškumas, kitakalbiškumas ar kitakilmiškumas nėra tas pats kas 
kitatautiškumas, nes kitaip kam reikėtų tiek daug žodžių kalbant apie tą 
patį - tautiškumą? 
Taigi - kas yra lietuvis? Lietuvis yra komandos, kuri vadinasi Lietuva, 
narys. Kas juo nenori būti, tie gali ieškoti eldoradų kitose šalyse.




> Klausimas tik tas kuom lietuviams naudingioau asimiliuotis
> 
> 
> "Vytautas Sinica. Trečioji autonomininkų banga?"
> delfi.lt/news/ringas/lit/vytautas-sinica-trecioji-autonomininku-banga.d?
> id=78724689 Ignoruotasis įvykis buvo liepos 713 dienomis su Lenkijos
> ambasados pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti
> Vilnių minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo
> įdomus.
> Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos Vilniaus kraštą
> reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos
> valstybės pajėgos.
> Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir
> iškilmingas kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka,
> Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų
> tezės leidžia pajausti renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc
> pareiškė, kad „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet
> jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą
> nuo Lenkijos“. Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad
> „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai
> ne karių,
> kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad
> mūsų kova dar nesibaigė.“ „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome
> Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“,  žodžių nevyniojo ir
> Baltarusijos AK draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.
> Lenkijos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir
> oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai. Lenkija taip pat niekaip
> nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima
> apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei
> kaip tai interpretuoti, nei ką daryti.
> Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus
> minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti
> pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.
> 
> Lietuvos visuomenės reakcijos nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis
> šioje situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei
> pavojingą požiūrį į kitataučių integraciją.
> 
> Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė
> (beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos
> pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip
> pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai“ ginant šiaip neva teisingą ir
> pagrįstą segregacijos politiką.
> Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi
> antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi,
> tiesiogiai kartoja 19881991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau
> ar mažiau remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien  tai būtina skatinti
> ir plėtoti  visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos
> lenkų atstovų monopolio.
> Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių
> rankomis yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos
> gina sistemą aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų
> partijų rankomis. Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai
> kitataučiams nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip
> gimtosios.
> Taip iškyla jau trečioji  po platformininkų ir LLRA  autonomininkų
> kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų
> diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne
> visada formaliai valdantis elitas.
> 
> 
> 
>> O tu paklausk visokiu audrysu ar jiems valstybe reikalinga? Kodel tu
>> tai uzsisikes is ju padaryti valstybes piliecius, jeigu to jie patys
>> nenori.
>> 
>> 
>> "Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę"
>> delfi.lt/news/daily/lithuania/vytautas-radzvilas-isdavusieji-laisve.d?
>> id=77707421 Antra vertus, užteko nuovokos suprasti, kad liberalizmas
>> dėl jo antikrikščioniškų ir antitautinių nuostatų gali būti ypač
>> patrauklus ieškančiam kitos politinės iškabos komunistiniam gaivalui.
>> Šitaip Aukščiausiojoje Taryboje atsirado Liberalų frakcija, kurios
>> nariai  buvęs LKP CK sekretorius Kęstutis Glaveckas, akademikas
>> Eduardas Vilkas, Bronislovas Lubys, Rimvydas Valatka; visi jie
>> priklausė toli gražu ne žemiausiems sovietinės nomenklatūros
>> sluoksniams. Jų pažiūros smarkiai skyrėsi nuo Sąjūdžio branduolio
>> pažiūrų, jie faktiškai buvo tipiški „atsivertėliai“ iš komunistinio
>> tikėjimo į naują  liberalistinį tikėjimą.
>> Vis dėlto daugiausia nerimo kėlė į partiją atėjęs liberalus jaunimas...
>> vadinamasis „aktyvas“, t. y. komjaunimo ir profsąjungų veikėjai, arba
>> tiesiog funkcionieriai... Gintaras Steponavičius, Jonas Čekuolis, Guoda
>> Azguridienė, Aidas Puklevičius, Vygaudas Ušackas. Toji vėlyvojo
>> sovietmečio komjaunimo karta  šitaip derėtų ją vadinti  buvo gana
>> menkai išsilavinusi ir, kaip minėta, persiėmusi komunistine ideologija.
>> Todėl jaunųjų liberalų išprusimas buvo ir tebėra nieko bendro su
>> tikrove neturintis vaizdinys... tai nukrikščionintas ir krikščioniška
>> etika nebesivadovaujantis, istorinę atmintį praradęs, tautinio tapatumo
>> ir orumo jausmo bei valstybinės sąmonės ir noro gyventi savoje
>> valstybėje nebeturintis lietuvis mankurtas.
>> Naivu manyti, kad Algirdas Mykolas Brazauskas ir dauguma nuo TSKP
>> atsiskyrusios LKP narių savo pažiūromis kuo nors skyrėsi nuo M.
>> Burokevičiaus ir jo TSKP plaformininkų.
>> Eugenijus Gentvilas yra tipiškas ir itin ryškus šitokio susovietinto
>> mankurto pavyzdys: įsigilinus į jo ir kitų dabartinių liberalų  Petro
>> Auštrevičiaus, Eligijaus Masiulio, G. Steponavičiaus, Aušrinės
>> Armonaitės ir kt.  pažiūras, nekyla net menkiausių abejonių, kad visi
>> jie be didesnių sunkumų būtų galėję pritapti TSKP platformininkų
>> kompanijoje ir tapti puikiais M. Burokevičiaus komandos nariais.
>> Sovietmečiu įskiepytos ir neišraunamai jų sąmonėje įsišaknijusios
>> antikrikščioniškos, antitautinės ir antivalstybinės nuostatos niekur
>> nedingo, o tik buvo įvilktos į „europinių vertybių“ retorikos rūbą.
>> Todėl vadinti šiuos liberalus euroburokevičininkais yra moraliai
>> teisėta ir politologiškai tikslu.
>> Aktyviai dalyvavęs valstybės turto „prichvatizavimo“ reikaluose A. M.
>> Brazauskas ... elgėsi santūriai ir net „droviai“ palyginti su jaunesnės
>> kartos liberalu ir už nusikaltimą nuteistu buvusiu sostinės meru,
>> kuriam užteko „drąsos“, o tiksliau  įžūlumo viešai nešioti specialiai
>> pagamintą ženklelį, kad neva buvo nuteistas už gerus darbus. Jiems buvo
>> vis vien,
>> kokiam šeimininkui tarnauti ir kokias pažiūras išpažinti ir skelbti.
>> Dabar pagalvokime apie veidmainiškai paskutinę akimirką „atsivertusią“
>> ir prie Sąjūdžio prisiplakusią A. M. Brazausko partiečių kohortą, kuri,
>> niekada nesirūpinusi ir netikėjusi laisva ir nepriklausoma Lietuvos
>> valstybe, šito apsukraus ir klastingo manevro dėka tapo atkurtos
>> valstybės valdytojais ir šeimininkais.
>> 
>> 
>> 
>> 
>>> gyvenam tokiais laikais kad tik durnius gali buti savo srities
>>> patrijotas, nes atsitikus bedai visada tau atsuks visi nugara. Cia
>>> aisku dar ir lietuviu mentalitetas kaltas, vien del to si valstybe
>>> tapo tokia maza ir nykstanti