On Sat, 18 Aug 2018 06:52:45 +0000, Vidas Makauskas wrote:

> Klausimas tik tas kuom lietuviams naudingioau asimiliuotis
> 
> 
> "Vytautas Sinica. Trečioji autonomininkų banga?"
> delfi.lt/news/ringas/lit/vytautas-sinica-trecioji-autonomininku-banga.d?
> id=78724689 Ignoruotasis įvykis buvo liepos 713 dienomis su Lenkijos
> ambasados pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti
> Vilnių minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo
> įdomus.
> Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos Vilniaus kraštą
> reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos
> valstybės pajėgos.
> Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir
> iškilmingas kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka,
> Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų
> tezės leidžia pajausti renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc
> pareiškė, kad „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet
> jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą
> nuo Lenkijos“. Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad
> „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai
> ne karių,
> kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad
> mūsų kova dar nesibaigė.“ „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome
> Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“,  žodžių nevyniojo ir
> Baltarusijos AK draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.
> Lenkijos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir
> oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai. Lenkija taip pat niekaip
> nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima
> apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei
> kaip tai interpretuoti, nei ką daryti.
> Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus
> minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti
> pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.
> 
> Lietuvos visuomenės reakcijos nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis
> šioje situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei
> pavojingą požiūrį į kitataučių integraciją.
> 
> Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė
> (beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos
> pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip
> pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai“ ginant šiaip neva teisingą ir
> pagrįstą segregacijos politiką.
> Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi
> antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi,
> tiesiogiai kartoja 19881991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau
> ar mažiau remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien  tai būtina skatinti
> ir plėtoti  visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos
> lenkų atstovų monopolio.
> Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių
> rankomis yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos
> gina sistemą aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų
> partijų rankomis. Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai
> kitataučiams nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip
> gimtosios.
> Taip iškyla jau trečioji  po platformininkų ir LLRA  autonomininkų
> kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų
> diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne
> visada formaliai valdantis elitas.
> 
> 
> 
>> O tu paklausk visokiu audrysu ar jiems valstybe reikalinga? Kodel tu
>> tai uzsisikes is ju padaryti valstybes piliecius, jeigu to jie patys
>> nenori.
>> 
>> 
>> "Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę"
>> delfi.lt/news/daily/lithuania/vytautas-radzvilas-isdavusieji-laisve.d?
>> id=77707421 Antra vertus, užteko nuovokos suprasti, kad liberalizmas
>> dėl jo antikrikščioniškų ir antitautinių nuostatų gali būti ypač
>> patrauklus ieškančiam kitos politinės iškabos komunistiniam gaivalui.
>> Šitaip Aukščiausiojoje Taryboje atsirado Liberalų frakcija, kurios
>> nariai  buvęs LKP CK sekretorius Kęstutis Glaveckas, akademikas
>> Eduardas Vilkas, Bronislovas Lubys, Rimvydas Valatka; visi jie
>> priklausė toli gražu ne žemiausiems sovietinės nomenklatūros
>> sluoksniams. Jų pažiūros smarkiai skyrėsi nuo Sąjūdžio branduolio
>> pažiūrų, jie faktiškai buvo tipiški „atsivertėliai“ iš komunistinio
>> tikėjimo į naują  liberalistinį tikėjimą.
>> Vis dėlto daugiausia nerimo kėlė į partiją atėjęs liberalus jaunimas...
>> vadinamasis „aktyvas“, t. y. komjaunimo ir profsąjungų veikėjai, arba
>> tiesiog funkcionieriai... Gintaras Steponavičius, Jonas Čekuolis, Guoda
>> Azguridienė, Aidas Puklevičius, Vygaudas Ušackas. Toji vėlyvojo
>> sovietmečio komjaunimo karta  šitaip derėtų ją vadinti  buvo gana
>> menkai išsilavinusi ir, kaip minėta, persiėmusi komunistine ideologija.
>> Todėl jaunųjų liberalų išprusimas buvo ir tebėra nieko bendro su
>> tikrove neturintis vaizdinys... tai nukrikščionintas ir krikščioniška
>> etika nebesivadovaujantis, istorinę atmintį praradęs, tautinio tapatumo
>> ir orumo jausmo bei valstybinės sąmonės ir noro gyventi savoje
>> valstybėje nebeturintis lietuvis mankurtas.
>> Naivu manyti, kad Algirdas Mykolas Brazauskas ir dauguma nuo TSKP
>> atsiskyrusios LKP narių savo pažiūromis kuo nors skyrėsi nuo M.
>> Burokevičiaus ir jo TSKP plaformininkų.
>> Eugenijus Gentvilas yra tipiškas ir itin ryškus šitokio susovietinto
>> mankurto pavyzdys: įsigilinus į jo ir kitų dabartinių liberalų  Petro
>> Auštrevičiaus, Eligijaus Masiulio, G. Steponavičiaus, Aušrinės
>> Armonaitės ir kt.  pažiūras, nekyla net menkiausių abejonių, kad visi
>> jie be didesnių sunkumų būtų galėję pritapti TSKP platformininkų
>> kompanijoje ir tapti puikiais M. Burokevičiaus komandos nariais.
>> Sovietmečiu įskiepytos ir neišraunamai jų sąmonėje įsišaknijusios
>> antikrikščioniškos, antitautinės ir antivalstybinės nuostatos niekur
>> nedingo, o tik buvo įvilktos į „europinių vertybių“ retorikos rūbą.
>> Todėl vadinti šiuos liberalus euroburokevičininkais yra moraliai
>> teisėta ir politologiškai tikslu.
>> Aktyviai dalyvavęs valstybės turto „prichvatizavimo“ reikaluose A. M.
>> Brazauskas ... elgėsi santūriai ir net „droviai“ palyginti su jaunesnės
>> kartos liberalu ir už nusikaltimą nuteistu buvusiu sostinės meru,
>> kuriam užteko „drąsos“, o tiksliau  įžūlumo viešai nešioti specialiai
>> pagamintą ženklelį, kad neva buvo nuteistas už gerus darbus. Jiems buvo
>> vis vien,
>> kokiam šeimininkui tarnauti ir kokias pažiūras išpažinti ir skelbti.
>> Dabar pagalvokime apie veidmainiškai paskutinę akimirką „atsivertusią“
>> ir prie Sąjūdžio prisiplakusią A. M. Brazausko partiečių kohortą, kuri,
>> niekada nesirūpinusi ir netikėjusi laisva ir nepriklausoma Lietuvos
>> valstybe, šito apsukraus ir klastingo manevro dėka tapo atkurtos
>> valstybės valdytojais ir šeimininkais.
>> 
>> 
>> 
>> 
>>> gyvenam tokiais laikais kad tik durnius gali buti savo srities
>>> patrijotas, nes atsitikus bedai visada tau atsuks visi nugara. Cia
>>> aisku dar ir lietuviu mentalitetas kaltas, vien del to si valstybe
>>> tapo tokia maza ir nykstanti