Aš sau nerandu atsakymo, kodėl turėčiau mėgti futbolą.

Žiūri varžybas, matai kaip, rodos, vyrai, turėtų žaisti garbingai, o toks 
įspūdis susidaro, kad varžybos yra ant pakazūchos - prisiliečia kas, tai ble 
su tokiom mimikom nukrenta, nu taip jau suvaidina... tfu...

Va už ką mėgstu stalo tenisą, plaukimą, snooker (nors istorija su 
kaltinimais Higginsui metė šešėlį), šachmatus, nes ten nėra maivymosi ir 
burbulo pūtimo iš nieko. Tiesiog garbingas žaidimas be siekimo apgaulės būdu 
gauti sau naudos (kaip kad futbole kuo skaudžiau suvaidina, kad priešininkas 
gautų pražangą). Vakar pvz. Brazilija-Š.Korėja buvo pora epizodų: 1) kai nuo 
korėjiečio kojos išėjo kamuolys užribin - teisėjas to nepastebėjo ir atidavė 
kamuolį korėjiečiams, nors pritraukus vaizdą akivaizdu buvo nuo ko išėjo. 2) 
kai nuo korėjiečio galvos išėjo kamuolys už vartų, bet teisėjas nepastebėjo 
ir atidavė kamuolį korėjiečiams. Kokio velnio? sunku prisipažinti ir būti 
garbingam? ir kaip jaustis, kai kameros pritraukia ir įrodo, kad nuo tavęs 
kamuolys paliko aikštę, bet tu ramiai bėgi žaisti... O stebint pvz. stalo 
tenisą, kartais teisėjas nepamato servo metu tinklelio lietimo, žaidėjai 
labai tvarkingai patys pripažįsta ir peržaidžia.

Nu išsiliejau... ;)

Mindaugas