Na va tau ir atsakymas. Dabar žinant aplinkybes, tokį jos elgesį galima ir natūraliu pavadinti. Sakyčiau, klasikinė situacija. Kai kurie tėvai, kurie bijo senatvėje būti palikti vieni, dažnai pradeda kontroliuoti savo vaikus iki beprotybės. Kur eina, su kuo, kada grįš ir t.t. Taip ir lieka jie senberniais/senmergėm, tėvelių dėka. Čia atvejis panašus - ji bijo, kad susirasi kitą, paliksi ją, o jinai negalės savimi pasirūpinti. Visai nesvarbu kiek tame yra objektyvumo. Pradėki žiūrėti į situacija iš kitos pusės. Tavo moteris - ne ragana, kurios tikslas tave terorizuoti. Tas valdingas, agresyvus, 'kietas' charakteris yra tiesiog jos išorinis kiautas, kurį dėl savisaugos nešioja. Ji viso labo silpna moterėlė, iki kaulų smegenų bijanti būti palikta. Šita baimė manau ir iki ligos išsivystė. Ir patikėk, taip gyvendama ji tikrai nesijaučia laiminga. Nenoriu vaidinti visažinio, bet šitus dalykus tau tas pats psichologas pasakytų. Na, o kai į viską pasižiūri objektyviai, tai ir visi jos rėkimai ir šaukimai atrodo kitaip. Man tiesiog gaila tokių moterų, vargšės jos. Ne agresorės jos, o aukos. Leidžia baimei save užvaldyti, nesupranta, kad dėl to griauna santykius su mylimais žmonėmis. Ką tokioje situacijoje daryti, nuspręsti reikės tau pačiam. Vienas iš variantų, tiesiog išsiskirti. Klausimas tik, ar gerai jausiesi suprasdamas, kad ji tokią peklą sukūrė ne savo valia, o taip gavosi dėl to nelaimingo atsitikimo? Vėlgi, manau geriau jau toks variantas, negu toliau taip gyventi ir pačiam prasigerti. Rekomenduočiau nueiti pas psichologą pačiam. Kainuoja ne karvę, o naudos manau bus. Galbūt atrasi būdų, kaip moterai nuimti jos šarvus ir nuteikti permainoms. Tada sėkmė beveik garantuota. "40" <40@40.lt> wrote in message news:grqhbq$ecl$1@trimpas.omnitel.net... > Ne. Tai prasidejo po 10 bendro gyvenimo metu, kai ji del nelaimingo > atsitikimo gavo grupe, nustojo dirbt ir pradejo sedet istisai namie.