Kiekvienas esam kažkokiam savam užburtam rate ir kaip kartais reikia postūmio iš to ištrūkti... Dirbu darbą su moterimis (tai susiję su menais), kurios ateina kartais labai sunkiai atradę laiko sau...O iš tiesų tereikia noro. Iš tiesų jos pačios sau daug ko neleidžia, nes įsivaizduoja, kad be jų sugrius pasaulis. Kai pajuntamas kitokio buvimo džiaugsmas, keičiasi gyvenimai, nes tik atsitraukus į šalį nuo įprastinės situacijos, pamatai, kokioj košėj buvai...Matau labai daug baimės, nesaugumo, laikymosi iš esmės pačių susikurtų problemų, nes nemokam išjungti proto, nesuprantam, kad mintis pirminė ir turim tai, ką galvojam, prisitraukiam situacijas, kurioms patys duodam pradžią. Esu tikra, kad išeitis yra, viskas mūsų rankose... Kartais tereikia atsisakyti išankstinių nuostatų, nes jos, tarsi rūdys, naikina viską (nesiūlysiu to, nes ji darys taip, nesielgsiu taip, nes ji vėl darys tą ar aną...)... Jei dar yra noro būti kartu, reikia ieškoti būdų, jei ne, - priežasčių šimtas jau ir taip yra. Ir...rasti savyje stiprybės nebėgti nuo situacijos (ypač alkoholio "pagalba"), o spręsti ją...Pašlijusiuose dviejų santykiuose per akis ir vieno silpno. "40" <40@40.lt> wrote in message news:grqhbq$ecl$1@trimpas.omnitel.net... >> Ir taip nuo pirmos bendro gyvenimo dienos? Juk tai elementarus nesaugumo >> jausmas. Kodėl??? Nejaugi tokie dalykai išauga tuščioj vietoj? > > Ne. Tai prasidejo po 10 bendro gyvenimo metu, kai ji del nelaimingo > atsitikimo gavo grupe, nustojo dirbt ir pradejo sedet istisai namie. > > Sunku tai >> suvokti... >> Apskritai tai jai labai reiktų paskaityti šią diskusiją...Kaip ir >> daugeliui... > > Reiketu. Bet ji neskaitys, nes pagal ja visi visur melagiai, ji tik viena > teisi. Jei suzinotu kad cia as parasiau, tai pasakytu, kad viskas aisku, > as su visais jumis cia susitariau ir cia tipo mes visi jau viska suderine > ka kalbet, nes jai tada tik pasiulau skaityt... >