2011-01-27, (VLKK), Bendrosios naujienos.
Ar taisyklinga kalba nėra vertybė?

       Dienraštyje l.rytas.lt sausio 26 d. paskelbtas Tomo Vaisetos 
pokalbis su Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vedėja 
Loreta Vaicekauskiene (Kalbininkė L.Vaicekauskienė: „Mes manipuliuojame 
visuomene, kai nuolat kalbame apie grėsmes lietuvių kalbai“, LRytas.lt, 
2011-01-26). Valstybinė lietuvių kalbos komisija jaučia pareigą 
atkreipti dėmesį į kai kuriuos visuomenę klaidinančius L. 
Vaicekauskienės teiginius.
      Pokalbyje Kalbos komisijai prikišamas kalbos norminimo diktatas ir 
reiškiamos abejonės šios institucijos reikalingumu. L. Vaicekauskienė 
teigia nežinanti kitos šalies, „kur būtų institucija, kuri, kaip 
Lietuvoje, reguliuotų kalbos prestižą“.
      Pirma, kalbos prestižo neįmanoma reguliuoti, nes jis reiškia 
žmonių pagarbą kalbai − galima reguliuoti, t. y. tvarkyti (žr. 
reguliuoti reikšmę „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“) tik pačią kalbą.
      Antra, Valstybinės kalbos įstatymo 19 straipsnyje kalbama ne apie 
kalbos prestižo reguliavimą, bet apie valstybės rūpinimąsi taisyklingos 
lietuvių kalbos prestižu, o 20 straipsnis įpareigoja Kalbos komisiją 
nustatyti valstybinės kalbos globos kryptis ir aprobuoti kalbos normas.
      L. Vaicekauskienė teigia, kad kalbos idealo žmonėms tarsi ir 
reikia, kita vertus, įstatymu įtvirtintas rūpinimasis lietuvių kalbos 
taisyklingumu, tolesnis bendrinės lietuvių kalbos kūrimas jai nėra 
priimtinas. Kalbos komisija sutinka, kad įvairios visuomenės grupės gali 
turėti savąjį prestižinės kalbos idealą, tačiau į klausimą, ar šių laikų 
visuomenėms reikia sunormintos kalbos, nesunku atsakyti vadovaujantis 
vien pragmatinais sumetimais.
      Sunormintos, arba standartinės, lietuvių kalbos poreikis šiandien 
nepalyginamai didesnis nei tarpukario Lietuvoje ar prieš 20 metų. 
Bendrinė kalba yra ne tik kalbų mokymosi, bet ir apskritai žinių 
įgijimo, perteikimo ir gausinimo priemonė, naujųjų komunikacijos 
technologijų taikymo ir vystymo pagrindas. Tik bendrinės kalbos pagrindu 
formuojasi atskirų mokslo sričių kalbos atmainos. Be norminės kalbos 
neįsivaizduojamas teisinės ir kitų viešųjų socialinių sistemų 
funkcionavimas.
      Netaisyklinga dokumentų kalba gali būti (ir labai dažnai tampa) 
teisminių ginčų priežastimi, kartais ji net gali kelti pavojų žmogaus 
sveikatai ir gyvybei (pvz., netaisyklinga prekių ženklinimo, jų 
naudojimo ir saugos taisyklių kalba). Štai kodėl centralizuotas, arba L. 
Vaicekauskienės žodžiais tariant – institucionalizuotas, kalbos 
norminimas tampa būtinybe, ypač tose valstybėse, kurių kalbų puoselėjimo 
ir vystymo pastangos nėra remiamos pasaulinės rinkos jėgų.
      Antra, panašios į Kalbos komisiją kalbos globos (o ne prestižo 
reguliavimo) institucijos veikia Lenkijoje (Lenkų kalbos taryba), 
Švedijoje (Švedų kalbos taryba), Danijoje (Danų kalbos taryba), 
Norvegijoje (Norvegų kalbos taryba) ir kt. Kalbos taisyklingumo 
reikalavimai keliami, be kita ko, Lenkijos, Slovakijos, Rumunijos, 
Latvijos, Estijos kalbos ir su jos vartojimu susijusiuose įstatymuose.
      Kalbėdama apie kalbos santykį su valstybe, L. Vaicekauskienė kaip 
pavyzdį nurodė Didžiąją Britaniją, kur kalbos raida esanti savaiminė. 
Kažin ar tai tinkamas pavyzdys. Anglų kalba yra vartojama ir kuriama ne 
vien Didžiojoje Britanijoje, todėl jos standartizuota atmaina (Standard 
English, Qween English) palaikoma ne teisinėmis priemonėmis, bet 
prestižiniais žodynais (pirmiausia Oxford ir Merriam–Webster) ir rašybos 
bei tarties žinynais, kuriais vadovaujasi viso pasaulio redaktoriai. 
Tačiau ir Didžiojoje Britanijoje valstybė rūpinasi kalbos dalykais, 
pirmiausia per švietimo sistemą.
      Priešingai nei teigia L. Vaicekauskienė, ir senas demokratijos bei 
kultūros tradicijas puoselėjančios Europos valstybės vis labiau kišasi į 
savo oficialiųjų kalbų raidą. Naujausias pavyzdys – Švedija, 2009 m. 
priėmusi Kalbos įstatymą, kurio vienas iš tikslų – saugoti švedų kalbą. 
O Danų kalbos taryba rengia visoms valstybės įstaigoms ir mokykloms 
privalomą oficialiosios danų kalbos žodyną.
      Galima sutikti, kad bendrinė lietuvių kalba yra kiek dirbtinis 
konstruktas – tokia yra kiekviena standartinė kalba. Beje, lygiai toks 
pat dirbtinis konstruktas lietuviams yra ir anglų kalba. Tačiau į anglų 
kalbos (kitaip nei lietuvių kalbos) tobulo mokėjimo aukštumas daugelis 
lietuvių yra pasirengę kopti nesibaidydami nei sunkaus tarimo, nei 
visiškai nesuvokiamais principais grindžiamos rašybos. Geras lietuvių 
kalbos mokėjimas taip pat neatsiejamas nuo bendrinės kalbos, t. y. tam 
tikro kalbos standarto – vargu ar kas sutiks, kad šiuo standartu būtų 
laikoma šnekamoji kalba.
      Žurnalisto ir kalbininkės pokalbyje kūrybinė ir netgi žodžio 
laisvė nepagrįstai priešinama kalbos taisyklingumui – tarsi abu šie 
dalykai negali derėti, o dėl per griežto kalbos normų taikymo kaltinama 
Kalbos komisija. Tačiau komisija nėra represinė struktūra, per prievartą 
primetanti kalbos normas. Ji nėra atsakinga už tuos kalbos redaktorius 
ar kitokios kompetencijos kalbos administratorius, kurie jos patarimais 
vadovaujasi kaip įsakymais arba nesugeba atskirti kalbos klaidų nuo 
savitų minties raiškos priemonių.
      Kitaip, nei teigiama pokalbyje, keičiasi Kalbos komisijos taikomi 
norminimo metodai. Vis didesnę dabartinės Kalbos komisijos priimamų 
dokumentų dalį sudaro kalbos rekomendacijos, teikiančios kalbos 
vartotojams galimybę ne tik pasirinkti kalbos normos variantą (skyrybos, 
kirčiavimo, žodyno ir kt.), bet ir skatinančios juos aktyviai prisidėti 
prie norminamosios veiklos, pvz., kurti ir siūlyti svetimžodžių 
atitikmenis. Norminamajai veiklai labai trūksta šiuolaikinės kalbos 
vartosenos tyrimų, tačiau L. Vaicekauskienės minimas „kalbos idealo ir 
prestižo tyrimas“, kurio tikslas – išsiaiškinti, kokia šnekamoji kalba 
moksleiviams yra artimiausia, iš visko sprendžiant, prie tokių 
nepriskirtinas.
      Apibendrinant pokalbį galima teigti, kad L. Vaicekauskienė 
atstovauja ne tiek mokslo bendruomenei, kiek tai visuomenės daliai, 
kurią piktina faktas, jog politine valia lietuvių kalba yra tapusi ne 
vien mokslo, bet ir valstybės politikos objektu − būtent tokį, o ne tai 
visuomenės daliai priimtinesnį Didžiosios Britanijos nesikišimo į kalbos 
reikalus kelią pasirinko tautos išrinkti Lietuvos politikai, priimdami 
Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Valstybinės kalbos įstatymą. Kaip 
minėta, tokį kelią pasirinko ir nemaža kitų Europos Sąjungos šalių.