Pagalvojau ir supratau tavo minties vingį. Jei suvoksime vardo keitimą kaip dvasinį tapsmą, kaip nuolatinį mirimą blogiui ir atgimimą - taip. (Bet ne demagogišką, avantiūristinę ir chameleonišką manipuliaciją. Pastaruoju atveju jokio atgimimo nėra, o tik nuolatinis riedėjimas žemyn, t.y. į mirtį.) Galop bus finišas, kai paliksime savo mielą kūną, kuris dabar yra mūsų užuoglauda ir priedanga - apsaugo mus nuo per daug skaudžių smūgių ir, kita vertus, pridengia visas mūsų nedorybes. O tada ir pasirodys, kas mes iš tiesų esame. Tą galutinę ribą reikėtų skirti, o ne suniveliuoti. Kaip ir gimimą į kūną. Kvailutė, mano supratimu, ten labai gerą pavyzdį (158049)pasakė. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16730