Senelis augino arklius savo šlapiose pievose. Namai buvo ant kalnelio. Kai priartėjo frontas, eržilą, šeimos maitintoją, slėpdavo krūmuose. Kartą pro šalį važiavo atsilikusi nuo visų kariška gurguolė, eržilas, pajutęs arklius, sunerimo, pradėjo blaškytis ir išsidavė. Iš namų viskas buvo matyti ir girdėti. Kareivis pavargusį arklį pririšo prie vežimo, pasikinkė senelio žirgą ir nulėkė vytis savųjų. Senelis su močiute bėgo laukais, trumpindami kelią, atbėgo į miestelį, pasivijo dalinį ir viską papasakojo jo vadui, nes senelis mokėjo rusiškai. Vadas pasikvietė tą važnyčiotoją kareivį, sargybiniui liepė iš jo paimti diržą su ginklu ir išvesti, o pats išrašė raštelį už karo reikmėms konfiskuotą arklį. Močiutė labai pergyveno dėl to kareivio. Po kelių dienų ištrūkęs žirgas parlėkė namo. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16730