Kadangi naktinėju tai dar vieną įdomų reiškinėlį aprašysiu. Būdama ketverių metų amžiaus mano augintinė tėčiui ir mamai labai kategoriškai davė suprasti , kad ji maitinsis kada nori ir kuo nori. Mes ,žinoma išugdyti kitų įpročių, baisiai išsigandom ir bandėm palaužti išsišokėlę. Bet dabar esam jai labai dėkingi, kad ji aršiai ginė savo maitinimosi būdą, nes po trejų metų laikotarpyje patys įsitikinom, kad pasaulyje yra tokių pat kuklių išsišokėlių – juos vadina žaliaėdžiais (žalioji mityba). Ir palengva patys perėmėm jos maitinimosi būdą. Pirma, valgoma tada kada pats organizmas signalizuoja apie stygių , tai net ne alkio pojūtis. Antra, produktai nemaišomi. Trečia, visi produktai žali be terminio apdirbimo įskaitant žuvį ir mėsą. Privalumų tokios mitybos dafiga. Bet ne čia esmė. Iš kur vaikas ketverių metų amžiaus galėjo žinoti , kad žmogaus organizmui taip maitintis natūralu ir sveika? Paklausta , kai jai buvo septyneri , atsakė : jaučiau. Ir dar palygino pojučius kokius išgyvendavo , kai maitindavosi ritmingai ir tam tikrą kiekį, ir kai laisvai – šmurkšt į virtuvę , kas patiko capt ir vėl į lauką. Su žmonele prisiminėm vaikystes. Ir tikrai, nei sirgom, nei virškinimo surikimų būta. Tai ir apsisprendėm nekišti protingų išvedžiojimų , įmantrių ritualų ten kur gamta tobulai viską sureguliavo. Beje, produktų kiekis apie tris kartus sumažėjo. Tris kartus mažiau žemdirbiui prakaituoti tereikia. Žinoma, tuoj pasipils : tai ką visi kiti durniai , per amžių amžius maitinosi , o čia protingi atsirado? Nežinau, kas čia durnas ar protingas. Jau seniai tokiom kategorijom nemąstau :) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16730