vakar mano vaikystes drauge, su kuria draugaujam nuo penkeriu metu, atsivede anuka. mano akimis, ji visai nepasikeitus, lygiai tokia pat, kaip tada, kai ateidavo zaist su lelem. o sitas mazas zmogiukas - jos anukas. neitiketina. jis dar per mazas, kad susidometu gaisrinemis, kurios vakar buvo cia netoliese suvaziave. ir gaisrines sirenos jam, ne taip kaip mums, dar nieko gresmingo nereiskia. uztat jis labai susidomejo baltaja baleja, stovincia po lietvamzdziu, ta pacia, kurioj vasara nuskesta vienas kitas raudonas vabalas. jei nespeju istraukti. mano drauge bande drausti, bet as sakau: leisk jam, tegu patampo ta baleja, jei jam norisi. baigesi tuom, kad griuvo ir i balejos krasta nusibrozdino smakriuka. dabar mano drauge gaus velniu nuo marcios. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16730