Užvakar pamąsčiau, kad turiu kažką giminingo mie, tik tai pasireiškia šiek tiek kita forma. Man ne išeiti iš namų ar išvykti ir valkatauti po kokią nežinomą šalį sunku - galiu lengvai nakvoti bet kokiuose svetimuose namuose, klaikiame viešbutyje, kur tūlikas kaip kadaise stoty būdavo - skylė grindyse (ir tokių teko matyti), bet patiriu tikrą stresą, kai turi kas nors ateiti į mano namus. Žinoma, su artimom draugėm, kurios užsuka "ant kavos" ar knygą užvežti, dar lengviau, bet jei mažiau artimas žmogus, tai tiesiog siaubinga. Ir remontą pasidariau, net sandėliuką susitvarkiau (žinau, kad jo tai tikrai nieks nepamatys), ir baldai lyg normalūs - staliukas kompui antikvarinis, tokia pat drabužių spinta - su dramliais ir baravykais ant durelių, ir orchidėjos kaip tik žydi pilna jėga, šuo nustojo mėtyti kailį, o kažkodėl ką nors įsileisti į savo erdvę labai sunku. Štai turi ateiti žmogus - antradienį, o gal pirmadienį. Taigi, net neaišku, kada. Nejučia pradedu pavydėti Bacono studijos - tokią turint būtų nei motais. Prisimenu mie baltas staltieses. Na bet ateina tik mano pašto sutvarkyti, kam ta staltiesė... Bet vis tiek - pamatys mano kompaktus, krūvelėm sudėtus ant stalo, knygas, pieštukus, didelį surūdijusį vinį, kurį radau židinyje sudegus kažkokiai malkai, gal net dulkes pamatys! Iš esmės, pamatys, kas man svarbiausia, visko gi nepaslėpsi. O gal tiek to tas paštas, pagyvensiu kaip iki šiol gyvenau? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16902