vakar ezere nuplaukiau ziauriai toli, kaip iprastai. savaitgalis, taigi ezeras knibzda mazu jachtu ir kitokiu laivoksniu. praplaukiau pro viena jachtute, paskui, plaukdama i kita puse, vel su ja susitikau. pagyvenes zilas vyras ir moteris. pramogauja. sako man vyras is savo jachtos: ar isplauksite? sakau, isplauksiu, tik garlaivio bijau. jis pastate savo jachta tarp garlaivio ir manes ir pasake: gal ant manes neplauks. bet garlaivis su muzika praplauke pro sali, nepasuko i prieplauka. tas gerasis vyras dar pasake man, kad negalima taip toli plaukti. negalima taip rizikuoti, sako. atsakiau, kad neskestu, bet moteris tyliai pritare savo vyrui. ji toliau dvieju metru nuo kranto neplaukianti. aisku, malonu, kad svetimi zmones rupinasi labiau, negu mano mielas, sedintis ant kranto. bet pasejo nerima sirdy. kame rizika? juroj, suprantu - netiketos sroves, duobes, sukuriai. o ezeras gi visiskai nuspejamas, lygus kaip blynas. be to yra tokia rusiska patarle, tipo, kam lemta sudegti, tas nenuskes ar kazkas panasaus. ja ir vadovausiuosi kai siandien maudysiuos. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16902