vakar per atsitiktinuma, ar, galima sakyt, dievo pirsto buvau nuvesta i
savo senos sirdies drauges vaiko tuoktuves. bonifratu baznytelej. labai
dziaugiuos, kaip taip atsitiko. ta baznytele - tai buvus mazoji baroko
sale, jei neapsirinku. eidavom ten i vargonu koncertus, nes turime giminej
vargamistra. ji pasakojo, kad baroko sales budetojos girdedavo rusy
skambant varpeli. nesistebiu, tos sienos juk tiek visko maciusios ir
sugerusios. tiesa, nebera viduje sienines tapybos, o, kiek prisimenu, buvo.
gal neuzteko pinigu restauracijai. o gal seselems, kurios ten meldziasi,
neatrode labai reikalinga. tikriausiai tapytojas buvo vietinis, nes
vynuoges nutape pagal sermuksnio analogija, tokiomis sketinemis kekemis.
bet nebera ju ten. vistiek labai grazu. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17118