prieš keletą dienų važiavom į Warszawą šuniukui operuoti kataraktą, juk antidepresantiški spanieliukai vieninteliai laikantys akių kontaktą, kaip be jo? Ir kai turi gerą GPSinį žemėlapį (čia Mykolo O-K pagalba), tai surandi paskirties tašką visus 500 km ramiai besišnekučiuodamas. Moteriškas balsas sako, kada kur sukti, tereikia jos jo (balso) klausyti. Ypač kai sako "kairiau". Nesvarbu, tamsa ar šviesa, rūkas ar audra - no problem. "kairiau" yra kairiau, jokių dviprasmybių. Mūsų objektas buvo a la Wilenskame Šiaurės miestelyje. Iki tikrojo taško buvo visai nedaug, bet net Googlo mapsas nerodė tos vietos. Nes ji visai šviežia, matyt, vos vos ikikrizinė, dėl to žemėlapiai nespėjo jos prisidurti. Paklausus ištaigingų ofisų administratorių nieko negalėjom sužinoti, užtat tikrą kelią pasakė sutiktas vietinis alhašas su alaus skardine rankoje, spanieliukės lojimo fone išdėstė po polsky subtilumus kur už kokio skliepo sukti, ir pravažiavę pro žiaurų žiauriausią sodo keliuką patekome į prabangų rajoną, kur ponai ir panelės vaikštinėja su super veisliniais super šuniukais ir šnekučiuojasi apie elitinius super objektus bei galimus super reiškinius. Tačiau kitoje kelio pusėje visai ne už tvoros dunksojo toks gyvatynas, kokio savo netrumpame gyvenime nebuvau matęs. Galėčiau aprašyti, bet prisiminti nesinori. Žo, prabanga ir skurdas gyvena per kelis žingsnius vienas nuo kito. Warszawoje. Gal mes iki to neprieisim, o gal ir bus dar oj bus. nesinorėtų. Papasakojau, nors ir tingėjosi, jei tinkamai akceptuot šių laiškų pavadinimą. babanakt. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17118