Negi neaišku, kad manęs klausia. Taigi, tvenkinys jau antra diena 
aptrauktas neištirpstančiu ledo voratinkliu. Vanduo šaltas ir skaidrus.
Gal todėl, kad karpiai nustojo knisti dumblą ir dabar sotūs, riebūs
kabo palei dugną snuduriuodami . Netrukus strimgalviais atskuodė Murzius,
užšoko ant tiltelio ir murkdamas pradėjo glaustytis, trintis į kojas.
Aišku- nori žuvytės. Brangusis, teks palaukti iki kitos vasaros. Vėjo
nėra, tylu, ramu, aplinkui medžiai baigia nusirenginėti. Vieni jau visai
nuogi, kiti- pusiau, , tik lelijų  salelės žaliuoja vandens paviršiuje.
Vienos- plokščiais kaip blynas lapais, kitų lapai- bliūdeliai, riestais
kraštais. Prisiminiau Tarzano mažių, užmigusį  tokiame pat, bet
žymiai didesniame lape ir srovės nešamą link Viktorijos krioklio.
Prieš keletą dienų dar  mačiau kelis žiedus, bet dabar nesimatė, buvo
panirę. Gal todėl, kad jau vakaras, o nakčiai jie pasislepia po
vandeniu. Nutaręs juos nusiskinti įlipau į siubuojantį plaustą ir
atsišvartavau. Nieko nelaukdamas Murzius išoko ir nuplaukėme link
lelijų. Murzius kaip tikras šturmanas, atsitūpė plausto priekyje ir
prisiyrus prie lapų kupsto ėmė atydžiai juos žvalgyti. Anksčiau kelis
kartus  jį buvau pasiėmęs, kai reikėjo iš žolių išpainioti
užkibusią žuvytę. Ir šį kartą, man įkišus ranką iki alkūnės  ir
šaltame vandenyje ieškant lelijos žiedo, Murzius, rizikuodamas įkristi
į vandenį, iš paskutiniųjų stengėsi padėti, nors labiau trukdė.
Yra! Parvežęs namo  žiedus ir keletą lapų pamerkiau didelėje
lėkštėje. Gal išsiskleis?

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17118