kai vakare visi vaikai eidavo namo, as irgi. bijodavau, kad mociute bus
supykus, kad per velai griztu. paprastai taip ir budavo. mama daznai
budedavo ligoninej - dezure, kaip sakydavo. mociute budavo pavargus ir
susiraukus. tai suprantama. kai pagalvoji, ar tiek daug butu kainave
nerodyt pikto veido? juk siaip mciute buvo be galo gera, mes buvom dideles
drauges visuomet. va todel as niekuomet piktai nesutikdavau savo vaiku
griztanciu, net jei parsibelsdavo velai, o as budavau puse nakties
nemiegojus ju laukdama. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17118