o paskui valandziuke lenkams. sena ponia pasakojo savo prisiminimus apie
prieskarini vilniu, prosze pana. is savo vaikystes. sake, kad miestas
nebeturi savo pirmykstes gyvybes, negirdeti balsu ir juoko, kaip budavo
tuomet. gal kad viska uzgozia masinu triuksmas? pries kara masinas turejo
tik turtingi zmones - inzinieriai, daktarai. o iprasta miestieciu susiekimo
priemone buvo vezimai pakinkyti arkliu. jei lydavo ar snigdavo, vezikas
pakeldavo buda, ir keleiviai islipdavo ten, kur jiems reikejo, svaruciai ir
sausuciai. sitaip ji vaikystej kartu su teta ir jos vaikais vaziavo i
"liutnios" teatra ziureti vaikisko spektaklio. vezimu. mokyklose buvo
privalomos uniformos, kaip ji sake, mundureliai. jezuitu gimnazijos mokiniu
uniformos buvo su pelerinomis. baltos apikakles ir rankogaliai privalomi,
visuomet svarus. mokykloje kabejo pilsudskio portretas visu ugiu. paties
marsalo ji ner macius gyvo, bet prisimena jo sirdies laidotuves, kai
dalyvavo minios zmoniu. ponios tevai isigijo patefona, klausesi muzikos.
paprasyta ir ji padainavo anu laiku daina, labai romantiska, "kochaj
kochaj, caluj caluj". apie meile. stai toki grazu lenkisko vilniaus
paveiksla nupiese ponia, pavarde pamirsau. nors esu girdejus ir kitokiu
prisiminimu - apie vilniu, kuriame truko produktu. o prospekte vieni
kabaretai su sokejomis ir ant kiekvieno kampo ubagai. gal ir mums reiktu
pasimokyt is lenku nedergti savo lizdo.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17139