Kadaise tolimoje gilioje senovėje,vos ne kūdikystėje, kur jau net
lekianti šviesos greičiu atmintis beveik nepasiekia, teko skaityti lyg
tai herojaus-vokiečio (šaterhando analogija)įspūdžius keliaujant  po
Turkiją . Berods tai buvo nuotykių knyga. Įdomi. Jis pasakojo apie
turkus kaip labai žiaurius, klastingus. Ten už nieką gali patekti į jų
kalėjimą- paprasčiausią duobę su grotomis vietoje lubų ir mirti iš
troškulio bei karščio.Ir niekas tavęs neišgelbės. Vienintelis
įstatymas, teisė- pinigai. Už pinigus, kyšius gali viską nusipirkti,
net ir laisvę. Pirmą kartą iš tos knygos sužinojau apie kurdus,
kuriuos nuolat engė turkai, užpuldinėdavo juos, žūdydavo be jokios
priežąsties. Kurdai buvo ypač geri, nuoširdūs, svetingi. Jei turkus
būtų galima prilyginti velniams, tai kurdus- angelams. Jei nemeluoju,
kurdai buvo mėlynakiai. Tada labai troškau nors į svečius pas juos
nuvažiuoti. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17434