Tą vakarą Noe pravažiavo ne tik senąją stotelę, bet užmiršo
išlipti ir miestelyje. Kelionės pradžioje prie jos prisėdo jaunuolis
(studentas, pagalvojo ji džiugiai) ir kaip mat, nulenkęs galvą ant jos
peties, užsnūdo. Pro ploną šilkinę suknelę Noė jautė neskusto
"studento" skruosto šerius, bet kantriai sėdėjo ir stengdamasi atrodyti
atsaini stebėjo pro langą šmėžuojančius iki skauso pažįstamus
vaizdus. Taip įdėmiai jau nuo vaikystės ji nėra žvelgusi pro langą.
Net mintyse pasipiktino nevaleika vairuotoju - galėjo ir švariau stiklus
numazgoti. "Studentas" karts nuo karto pasimuistydavo, skaudžiai besdamas
savo neskųstos barzdos gyvaplaukius petin, bet Noė apsišarvavo kantrybe.
"Paikas vaikisčias", dar spėjo pagalvoti, kai dangų nušvietė pirmieji
pranašiški žaibai. Grėsmės akivaizdoje Noė pasielgė netikėtai - ji
čiupo... 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17434