na jau, mieloji giminaite, gal nesiruoši mūsų įtikinti, kad siela
sušyla nuo žigolo paslaugų? ir dar tikiuosi, kad aistros netapatini su
meile? jei taip, tai galim kalbėtis. pvz., apie tai, kad Kalinauskaitės
tekste - ne tuštuma, bet įdėmus įsižiūrėjimas į savo buvimą.
jutimas, kaip bėga laikas. koks gražus yra gyvenimas, ypač tas dvigubas
- kai iš naujo išgyveni savo vaikystės įspūdžius dabar, kitame
"čia". savo laikinumo suvokimas. fatališka vienatvės draugystė. ai,
galime kalbėti... bet verčiau skaityti patį tekstą, jame yra daugiau ir
tiksliau, negu mes sugebam nusakyti. o jeigu tu, mieloji giminaite, dabar
išgyveni hormonų audrų pasekmes, t.y. siautulingą įsimylėjimą, tai
nebijok - praeis. dabar toks metas - pavasaris, instinktai atbunda. o jau
su vasara ir atlėgs šiek tiek, pamatysi :). bet nebūtinai tada šitą
tekstą suprasi, nes iki tokių tekstų reikia priaugti. amžiumi gal.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16613