na taip, jei gaivališka jaunystė su hormonais, siautulingas
įsimylėjimas kelia tik globėjišką paniekos šypsenėlę ir
įsivaizduojama, kad visavertė meilė yra įmanoma be aistros, tada taip -
tik ir lieka fatališkai draugauti su vienatve, nepabaigiamai blusinėtis
vaikystės įspūdžiuose (nes šviežesnių ir gaivesnių kaip ir nėr),
svaigti nuo savo laikinumo suvokimo (nes atramos amžinybei taip pat nėra)
ir rasti paguodą depresyviuose Kalinauskaitės tekstuose. Ką gi - nors
tiek...:) gal kai būsiu klimaksinio amžiaus ir tekstą suprasiu, juk
niekada nežinai...:)))

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16613