ne užuojauta kitokiems (tada ir tu patektum į tą užjaučiamų būrį),
bet pagarba kitokiems. Ir neverčia, bet kitaip net būti negali, tai
tiesiog normalus gyvenimo stilius. O kas yra genderizmas, jei aš esu jo
ideologas? Gal tai, kad tu gali lygiomis teisėmis su manimi, vyru
(pačiame jėgų (ir, tikiuosi, proto) žydėjime), diskutuoti ir šiaip
plepėti? O juk turėtum virtuvėje prie aprūkusių puodų suktis, dulkes
nuo televizoriaus valyti, dar alaus butelius nunešti priduoti. 
Miela mano Noe, tu kartais nori įtikinti mane tuo, kuo pati netiki.
Rašai:

Nei kokios iracionalios baimės, nei neapykantos ne tik aš, bet ir
daugelis tiems tavo iškrypėliams nejaučiame, o tik ginamės nuo jų
agresijos ir reikalavimo pripažinti jų šlykštų iškrypimą norma!

Jei jau pavadini į save nepanašius "iškrypėliais", tai ir reiškia
neapykantą. Jei "giniesi nuo agresijos", tai jauti baimę, gal net ne
iracionalią, bet racionalių racionaliausią baimę. Bet tai tik geriausiu
atveju. Blogesniu - tavo pasąmonėje sėdi kažkokie išsikraipę
vaizdiniai, gal kažkur matyti jie buvo, ir jie tau pastoviai neduoda
ramybės. Dėl to kartais būni pikta ir prieštarauji pati sau (kaip dėl
jaučiamos neapykantos, baimės). Bet šiaip, jei ne tie persekiojantys
tave vaizdiniai, tu savo prigimtimi esi visai nieko merga. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16883