O dabar pakalbėkim apie Gorbačiovą ir "eurazijatinę šunsnukių imperiją". Kai iki vykdydamas savo "glasnost ir "perestroika" politiką Gorbačiovas vedė Sovietų Sąjungą demokratizacijos keliu, spauda buvo išlaisvinta, Rusijos parlamentas, vietinės tarybos, prezidentas renkamas, o Konstitucinis teismas - nepriklaiusomas. O kalbant apie ekonomiką Garbačiovas linko į savorišką laisvos rinkos ir socialinės apsaugos mišinį, kuriame išliko vieša pagrindinių ūkio sektorių kontrolė. Pasak Gorbio, šiam procesui turėjo prireikti apie dešimt metų.O galutinis tikslas - skandinaviško modelio socdemokratija, "socializmas su žmonišku veidu". Iš pradžių atrodė, kad ir Vakarai tam pritaeria. Nobelis. Bet Prahoje Gorbis aiškiai pareiškė, kad vienas to nepadarys, kad visi, tarsi alpinistai esame susirišę vina virve. Todėl tai, kas nutiko per G7 susitikimą 1991 m. buvo netikėta. Per JAV pasiuntinius Gorbiui buvo pasakyta, kad jam tą virvę nupjasus, jei jis tuoj pat nesiims šoko terapijos, "Jų pasiūlymai buvo stulbinami" - rašė Garbačiovas (žr. M.Garbachev, The New Rusija") Tuo metu Lenkija ką tik buvo baigusi pirmąją šoko terapiją, kurią globojo Tarptautinis Valiutos Fondas. ir Jeffrey Sachsas. J>Majoras, tėtušis Bušas, ir japonijos minpirm Kaifu reikalavo, kad Rusija su respublikomis pasektų Lenkija ir pereitų prie spartesniografiko - šoko. Garbačiovui paprašius atleisti Sovietų Sąjungos skolas, kad atlaikytų katastrofišką krizę, gavo atsakymą, kad skolas reikia mokėti. Nors Sachas dalį skolų Lenkijai nurašė. Kas vyko toliau - Jelcinas išstumia Garbačiovą ir chaotiška šoko terapija prasideda Rusijoj ier satelituose. Rusija kaip ier Kinija buvo nedemokratiškai verčiama pasirinkti Čikagos mokyklos ekonominę programą, bet ne autentišką demokratin ę reformą. Kinijos lyderiai susidorojo su savo piliečiais, o Rusijoje demokratinė revoliucija buvo per daug įsibėgėjusi, tad norint įdiergti Čikagos berniukų programą šį viltingą procesą reikėjo drąstiškai pertyraukti. Gorbis žinojo, kadf tokią programą, kurią siūlė G7 ir TVF galima įdiegti tik jėga. Valkarų berneliai tą irgi suprato. The Economist ragino Gorbį griebtis "tvirtos rankos" politikos. "kad būtų sutriuškintas pasipriešinimas, kuris blokuoja rimtą ekonominę politiką" (žr."Order,Order" The Eonomist, Dec.22 1990m) Vienžo, The Economist ragino Gorbį elgtis taip, kaip elgėsiu vienas žiauriausių šaltojo karo žmogžudžių (Pinocheto). O The Wašington Post nuėjo dar toliau, jis skelbė 91 m.rugpjūtį: "Pinočeto Čilė - pragmatiškas sovietų ekonomikos modelis" Straipsnyje teigiama, kad lėtapėdžio Gorbio reiktų pačiu nusikratyti, aut. M.Schrage teigė, kad Rusijai reikia "despoto, kuris žinotų kaip surengti pučą" Toks pučas įvyko 91m. rugpiūčio 19 - po mėnesio po G7 susitikimo. Senoji komunistų gvardija į parlamentą nukreipė tankus. Bandydami sustabdyti demokratijos procesą, jie jie kėsdinosi pulti pirmąją demokratiškai išrinktą valstybės parlamentą. . Tada savo naują demokratiją pasiryžusių ginti piliečių minije Jelcinas užlipo ant tanko ir pasmerkė šią agresiją kaip "cinišką dešiniųjų pučo mėginimą". Tankai iškart atsitraukė, o Jelcinas iškilo kaip didvyris ir demonokratijos gynėjas. Rusų sielos jautėsi pakylėtos, jos tikėjo, kad gali paveikti savo šalies padėtį. Sklandė vienybės jausmas.. taip gerai ir mums pažįstamas nuo sąjūdžio laikų.. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18458