Neatleidęs protas mato ne klaidas, bet vien nuodėmes. Jis žvelgia į pasaulį nematančiom akim ir rėkia kai išvysta, per savo paties proto projekciją, nelaimingą, atakuojančią gyvenimo parodiją. Neatleidęs protas yra nusivylęs, be perspektytvų ir ateities, kuris pasiūlyt gali tik dar daugiau nusivylimų. Jis mato pasaulį kaip nepakeičiamą, bet nemato, kad pats pasmerkė save šiai nevilčiai. i Atgaila ir atleidimas - tai kelias į ramybę ir saugumą. Neatleidęs protas yra pilnas baimės, liūdnas, be vilties atsilaivinti nuo skausmo. Jis abejojantis ir piktas, išsigandęs ir gąsdinantis, išsigandęs tamsos, o dar labiau šviesos... - ir ką toks neatleidžiantis protas gali suvokti, jei ne vien savo pasmerktumą? Ką jis savyje gali laikyti, jei ne įrodymą, jog visos jo nuodėmės yra tikros? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18504