"Raudona ant balto" ir man labai patiko. Be ašaros aky:) Kažkoks žodžiais tiesiogiai neišreikštas architipinis meilės jausmas, kuris, beje, slypi ir mūsų senovinėse dainose, - pagauna, įtraukia ir lydi per visą knygą. Perskaičiau vienu ypu. Yra dar Lietuvoje tokių žmonių, kurie lyg Granausko "Saulėlydžio senis" įdvasina visą save supančią aplinką. Visada, net automobiliu pravažiuodama kokį miestelį, aiškiai pajuntu ar jis turi/turėjo "saulėlydžio senį" ar ne. Panašiai galima jausti skirtumą tarp viduramžiais krikščioniškųjų masonų gildijų statyto Vilniaus ir naujųjų rajonų dvasios. Taigi, laikas paliko antspaudą erdvėje. Nemėgstu miestų, neturėjusių viduramžių. Todėl nemėgstu Niujorko, mėgstu senutę Europą ir visą tą Viduržemio jūros pakrantę. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18504