gal ir nesutiks autorius, bet man čia tiek skausmo (kol kas neišeina
tiksliau pasakyti), - kažkas kai kurių iš mūsų užmiršta,
neišsipildę, susapnuota paryčiais  kur nors parke (pvz, buv.
„Rotondos“ prieigose) ar žiūrint į bėgius
 ar išgirsi radauskišką tonaciją, ar galbūt jonyno („kiek to
sielvarto, kiek neišlieto“), ar dar kas pasigirs, bet juk viskas pasauly
kažkokiais siūlais susaistyta; čia – tik rašančiojo sielos (ir
kūno) gyvenimas, unikali patirtis, perteikta, kiek tai įmanoma padaryti,
žodžiais. Lengvas tas žodžių audinys, nors brūkšteli kaip švitrinis
popierius

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19293