Kokie įdomūs pseudoliteratūrologų vertinimai - "neestetiška,
nereikalinga, manieringa, nonsensas, poezija mokinukėms, profaniška
poezija, taip rimuoti kiekvienas durnius gali, susirinktos iš įvairių
eilėraščių eilutės, ištisiniai kopi peistai iš mėgėjiškų
svetainių". Pseudoliteratūrologai mėgsta "išsivemti", tam jiems
nereikia jokių argumentų, svarbu pajusti kelis mini orgazmus pateikiant
savo poziciją iš aukšto ir, žinoma, nė kiek neabejojant, kad ji yra
pati teisingiausia. Jie stebisi, kaip čia kiti gali įžvelgti Radauską
ir Jonyną, o savo pozicijai sustiprinti susikuria kelis debiliškus
terminus, tokius kaip "dinstmaniškumas" ar "suzipuoji (lygu eiliuoji)".
Nes kai nėra jokių argumentų, nieko kito ir nelieka. Na, nebent dar
analizuoti autoriaus nuotrauką ir iš jos spresti apie jo intelekto lygį
ar tai "kas yra viduje".

Dažnai pseudoliteratūrologai užsuka į poezijos vakarus, klausosi ir
aikčioja linksėdami, kai kokia šleivakojė mergiotė skaito idiotišką
eilėraštį apie motociklo bake gyvenantį egzoplazminį vienišą
dramblį. Kai atsisukęs tokių pseudoliteratūrologų pasiteirauji "Ar
patiko eilėraštis?", gauni atodūsingą atsakymą "Ooo, taaaip". Tačiau
užtenka tuojau pat pasitikslinti "Kodėl, apie ką jis?", kai
pseudoliteratūrologai rausteli, ima virpėti, jiems netikėtai prireikia
pasišalinti, ką nors panižta...

Tad tik klausimas Plunksnai - ar verta iš tokių dundukų prašyti
argumentų ir tokiu būdu tik dar labiau paskatinti jų smegenėlių
spazmus? 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19293