"Ne. Jie yra fundamentaliai skirtingi - kartoju: Sokratas tiesos ieškojo, Jėzus trimitavo jąturįs. O ir mirtį sutiko radikaliai skirtingai- vienas oriai, kaip tikras išminčius, kitas, kaip nuskriaustas/nesuprastas kankinys, kukliai pasivadinęs- nei daug nei mažai- dievo sūnumi..." Branguti, jei pažintum Kristų, tai pažintum ir Sokratą. Turbūt tiki, kad prižastis ir pasekmė yra susijusios? Dar daugiau, pasekmė jau glūdi priežastyje. Taip ir Sūnus yra Tėvo pasekmė. "Nei daugiau, nei mažiau", kai meldžiamės Tėve mūsų, Jėzaus išmokinta malda, mes kreipiamės į Tėvą kaip sūnūs, jei ką. Sakyk, ką nori, bet neturi tu religinės patirties, todėl ir Jėzų traktuoji tik iš istorinio taško. Dvasia yra amžina, todėl ir dvasinės knygos nekalba apie tai kas buvo, - jos kalba ne tiek apie praeitį - tai ne istorinės knygos - jos kalba apie tai kas kas vyksta nuolatos. Argi kaltindami vienas kita nekalam kas kart iš naujo Dievo sūnaus prie kryžiaus? Antrasis Šv. Trejybės asmuo yra Kristus, Dievo sūnus o dar tiksliau būtų jį avadinti Dievo Sūnija... kaip kiekvieno iš mūsų Šventojo Aš suma. Kristus, inkarnavęsis į žmogų, tapo Jėzumi, kuris nuo mūsų skyrėsi tuo, kad savo prote neturėjo nieko, kas būtų ne nuo Dievo, t.y. ego mąstymo sistemos, kuri tiki atsiskyrimu nuo Dievo. Tokio atsiskyrimo negali būti, vadinasi tokia mąstymo sistema yra iliuzinė. Ateizmas yra iliuzija. Jei mes savo protą išlaisvintume nuo ego mąstymo sistemos, taptume šventi/nekalti Dievo Sūnūs ir galėtume kurti ir daryti stebuklus taip kaip darė Jėzus... Apie tai jėzus ir kalba. Jo "Geroji Naujiena yra tokia džiuginanti, kad tik nedaugelis drįsta ja patikėti. na, bet nebenoriu kartotis. Vistiek tai, apie ką kalbu, yra aišku tik Noęjai ir ivsei, t.y. tiems, kurie turi religines patirtis. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19432