Lietuvai įsitraukus į transatlantinę gynybos struktūrą NATO ir Europą
ekonomiškai vienijančią Europos Sąjungą, mūsų strateginių pastangų
plotmėje laikinai buvo padėtas taškas. Neabejingųjų bendruomenėje
iškilo klausimas – „kas toliau?“ Dalis intelektualų konstatavo,
kad, priešingai nei Estija, o ir Latvija, mes nesame organiška Šiaurės
Europos dalis.
Mūsų valstybės istorija ir mūsų tautos atmintis visiškai kitokia, ji
pareina nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) patirties ir
tebėra tos patirties šiek tiek formuojama. Taigi, teigė jie, Lietuva
turi ne atmesti, o, priešingai, eksploatuoti tą patirtį, siekdama tapti
regioniniu centru ir strateginiu Lenkijos, visos Vidurio Europos lyderio,
partneriu. Gal net iki pat intensyvesnių ryšių su Šiaurės Italija, nes
Bona Sforza taip pat nepamiršta.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19432