Hebrajų pranašų užrašytame Senajame Testamente labai ryškus moralinis dėsnis, kurio nesilaikant, anksčiau ar vėliau, sulaukiama atpildo. Padedant Adomu. Abraomas jau tariasi esąs klusnus Dievo balsui, bet užtenka jam kartą paklausyti pavydaus žmonos Saros balso ir išvaryti savo sūnų Izmailą (arabų prosenelį) su tarnaite (beje Egipto princese) į dykumą, kai neužilgo, ir iš jo pareikalaujama panašios aukos - paaukoti savo vienintelį "teisėtą" sūnų Izaoką. Ar tai buvo Dievo balsas, pareikalavęs šios aukos, ar jo kaltės balsas, mes nežinom. Vėliau Jokūbas su motina, apgaulės būdu, gauna palaiminimą iš aklo tėvo, o bausmė ateina netikėtai - jo mylimiausią sūnų broliai parduoda į vergiją Egiptan. Mozei taip pat tenka susimokėti ir jis nepatenka į "pažadėtąją žemę". Ir taip moralinis priežasties - pasekmės dėsnis lydi visą Senąjį Testamentą. Net ir Naujajame Testamente Jėzus, galėjęs išgelbėti Joną Krikštytoją, nepadeda jam. Ir jis neišvengia galvos nukirtimo. Į žmonių klausimą ar Jonas yra Elijas, Jėzus patvirtina, kad taip. O Elijas buvo tas pranašas, kuris nukirto kitų tikėjimų kunigams galvas kai jų aukos nebuvo priimtos į dangų. Šis fragmentas tarsi įrodo, kad žydai jau tuomet tikėjo reinkarnacija. Jėzus, inkarnavęsis į žmogaus kūną, buvo toks pat žmogus kaip ir visi kiti, bet be pradinės nuodėmės, be ego, todėl jo prote nebuvo nieko tokio, kas būtų ne nuo Dievo. Ir būtent toks žmogus kaltiesiems pasirodė kaltas, nes kaltieji mąsto per projekciją, savo aš projektuodami į kitą, t.y. savo kaltes permesdami ant kitų, kad patys pasijustų nekaltais. Kai, tuo tarpu, nekaltieji/šventieji mąsto per savęs išplėtimą, dalinimąsi savo nekaltumu ir todėl psaulį mato nekaltą, tokį kokį Dievas ir sukūrė. Auka ant kryžiau greičiausiai nėra jokia auka, o tik įrodymas, kad niekas negali sunaikinti Dievo Sūnaus. Viena, ką reikia paaukoti, tai savo ego kartu su kaltės jausmu. Man kvailokai skamba egocentriškų bažnytininkų aiškinimai, kad Dievas taip mylėjo žmogų (nuodėmingą) kad paaukojo dėl jo savo vienatinį Sūnų, prieš tai leisdamas jį nukankinti. Tai iš tiesų skamba labai žiauriai. Todėl suprantu tokių komentatorių kaip cc pasipiktinimą. Bijau, kad ir mūsų teologija sovietmečiu patyrė baisią traumą iš kurios labai sunku išsivaduoti. O bažnyčias reikia puošti, sick, nes tai tikinčiųjų bendruomenės namai. Čia renkasi ir turtingi ir vargšai. Ir tie, kuriems pasisekė, ir bomžai negali būti išvaryti, nes būtent jų nesėkmė suteikia viltį, kad pasiekus dugną, ir visiškai praradęs šansą savo jėgomis ką nors pakeisti, pagaliau atsigręši į Dangų, patikėsi savo gyvenimą aukštesnei jėgai ir, gerai atsispyręs į tą patį dugną, angelo sparnais mosuodamas, imsi sparčiai kilti aukštyn. Štai dėl ko ir bloga išeina į gera. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19633