Gerai, kad man pradėjo skaudėti akis, tai nepulsiu čia įrodinėti tai,
su kuo bent vienas iš nesusitepusių komunizmu rizikuotų sutikti.
Pasakysiu tik tiek, kad tiesiog neprotinga lyginti keturis metus okupuotos
ir prieš tai jokių "pamokų" negavusios Prancūzijos su dešimtmečius
išbuvusios okupacijoje Lietuva. Ir dar: kai 1947 m. pradėjau mokytis
aukštojoje mokykloje - tai buvo Žemės ūkio akademija - mūsų kurse
buvo tik vienas komjaunuolis. Po dvejų su puse metų, kai ją palikau -
buvo trys. Kai mokiausi kitų mokslų / tai buvo 1951m./ kurse buvo kokie
šeši komjaunuoliai... Pirmieji  tarnautojų "stojimai" į partiją
prasidėjo kokiais 1960m. Masiniai - kada už pora pristatytų darbininkų
duodavo vieną vietą tarnautojui, vyko aštunto dešimtmečio pabaigoje
maždaug iki devinto dešimtmečio vidurio. Čia aš kalbu tik apie
padėtį "pramonės įmomėse"... Taigi, ponas Ežere, Jūs niekaip manęs
neįtikinsite, kad lietuviai  tuoj pat vos tik rusams užėjus, puolė
prieš juos ant kelių,prašydami, kad tik priimtų į komunistų partiją.
Nesakau, kad tokių visai nebuvo, bet jei ir buvo, tai labai mažai.
Vėlesnis tarnautojų, o ypač inžinierinio personalo "noras" būti
partijos nariu buvo pagrįstas vien nenoru būti kažkieno pastumdėliu, ar
žemesniu už mažiau išmanantį. Pasakau aiškiai: niekada nebuvau netik
kad partijos nare, bet netgi komjaunuole, tačiau niekada neniekinau ir
neniekinu savo buvusių bendradarbių vien už tai, kad jie tokiais buvo...
Va, taip galvoju ir tiek žinau aš - jona. Jūs, ponas Ežere, nesate jona
ir Jūsų valia galvoti kitaip.   

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19677