Viename romane, neatsimenu kuriame, Kundera rašo apie emigrantą,
grįžusį į gimtąsias vietas po išsilaisvinimo. Jis susiduria su
giminaičiais, bijančiais, kad nepareikalautų atkurtos nuosavybės
dalies, ir su kitais nemaloniai nuteikiančiais dalykais, bet, baisiausia,
jam pagalbą dėl kažkokių išvykimo  peripetijų pasiūlo saugumietis,
dirbęs anam saugumui ir padėjęs emigruojant prieš daugelį metų.Taigi,
kai kalbame apie buvusius, ne tiek kaltiname dėl to, kad buvo, kiek dėl
to, kad ir vėl yra. Elementarus padorumas reikalautų bent jau
nebebūti.Apie atgailą jau nekalbu. Beje, Kunderai irgi buvo mesti
kaltinimai bendradarbiavus su saugumu, bet aš tuo netikiu, čia turbūt
panašiai kaip su Čepaičiu – buvusieji tepa visus tuo, kuo patys yra
susitepę. Prašau nepriimti mano minčių kaip įžeidimo. Tiesiog tuos
reikalus aš taip matau.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19677