nu, buvau laidotuvese. sakiau jau. laidotuviu nebuvo, tik atsisveikinimas laidotuviu namuose ir vakariene restorane. kadangi buvo nutarta kuna sudeginti, tai karsto nepirko, tik isnuomavo keturioms valandoms. tos keturios valandos laidotuviu namuose kainavo virs desimt tukst dol. neprabangus namai. normalus(cia idomumo delei). man patinka, kad mirus senam zmogui, amerikonai nerauda ir nesifotografuoja. atvirksciai, visi prisimena juokingas ir smagias istorijas apie ta zmogu. surimteja tik trumpam, kai laidotuviu namu kunigas ir direktorius pasako grazia kalba, primena keleta ivykiu is jo gyvenimo. stai si karta, buvo prisiminta kad mociute vis klausdavo anuko, ar jau ismoko gitara groti jos megstama daina. buvo uzdetas tos dainos irasas. dziazova tokia - as nesigaudau, bet uzkimes balsas ir gitara. nu, paskui visi nuvaziavom i restorana ir smagiai kalbejomes. panasiai, kaip toje Lenco Z. knygoje "Tai atsitiko Suleikiuose", kur laidotuves nejucia virto sokiais - cia nejucia perejo i Memorial weekend'a - juk pirmadienis buvo Memorial day - diena, kai visi kepa lauke mesa, maudosi baseine ir visaip is sirdies ilsisi. manau, kad visi liko patenkinti laidotuvemis - ir velione, ir artimieji, ir angelai. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19799