Visi išsivaikščiojo kas sau...  Kad sugrįžę neatsidurtų čia kaip
kokioje nors tuščioje bedvasėje erdvėje parašysiu čia mažą
ištraukėlę iš knygos, kurios pabaiga man pasirodė labai prasminga.
Taigi, Gregorio Davido Robertso Šantaramas: Mes taip darome. Iš pradžių
žengiame į priekį viena koja, paskui kita. Dar kartą žvilgtelime į
pasaulio pyktį ir šypsenas. Mąstome. Veikiame. Jaučiame. Įdedame savo
mažytį indėlį į gėrio ir blogio potvynius ir atoslūgius pasaulyje.
Nešame savo šešėlių kryžių tikėdamiesi sulaukti dar vienos nakties
ir dienos... Viltingą naują dieną pakeliame širdį aukštyn, kitokios
negu mūsų tiesos ieškodami, su tyru neišreiškiamu troškimu būti
išgelbėtiems, nes kol Lemtis laukia, gyvename toliau. Dieve, padėk mums.
Dieve, atleisk mums... Mes gyvename toliau...

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19799