Juozaitis matomai turi lengvą šizofrenijos formą. Be to, didybės
maniją, išsivysčiusią jam tapus Olimpinių žaidynių prizininku. Jis
ją mėgino realizuoti per Sąjūdį. Bet jo psichika buvo dar smarkiai
sukrėsta, kai Sąjūdis neleido jam laimėti prieš Brazauską per TSRS
Liaudies deputatų rinkimus, atšaukė jo kandidatūrą. Juozaitis ėmė
vaidinti, kad jam valdžia išvis nerūpi, ėmė nebežengti koja kojon su
landsbergininkais ir galiausiai netapo net Neprikl. Akto signataru. Tada
ėmė vaidinti, kad jam net politika visai neįdomi, nei postai. Bet rimtai
du kartus, padlaižių skatinamas, ketino kelti savo kandidatūrą į
Lietuvos prezidentus. Plyta mitinge jam tebuvo reikalinga taip pat dėl
aktorinio pasimaivymo, o daug kas suvokė tai kaip jo pažiūrų
ištraišką. Betgi jis vaidina liberalą, jį labai sukrėtė dar tai, kad
E.Sennas savo knygoje pavadino ji "paradigminiu (t.y. pavyzdiniu,
gryniausiuoju) liberalu". Tad ta plyta - tik visiškos Juozaičio
tuštybės įrodymas. Dar kitas jos požymis - grafomanija. Jo straipsniai
pretenduoja į dvasingus pamokslus, bet yra banalūs, pjeselės tuščios
ir diletantiškos. Tačiau Juozaitis populiarus moterų tarpe ir jam
sukurta dvasingo išminčiaus aureolė. Todėl jo banalybėse įžvelgiama
išmintis. Abišala geriausiai jį apibūdino - paskutinės knygos
filosofas. Matyt didybės manija jį verčia sakityti globalistų
išliaupsinas knygas ir netapęs Lietuvos valdovu, jis tikisi įsijungti į
Pasaulio valdovų gretas. Bet gali būti, kad dirbant Lietuvos kultūros
ataše Kaliningrade, jį kažkas sėkmingai užangažavo ir pasiuntė su
'misija" į Rygą. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19815