2011 metų sausio 1 d. mūsų šiauriniai bičiuliai įžengė į
Eurozoną. Tačiau ne tiek į ją, kiek į Suomiją. Seniausia jų svajonė
pagaliau tapo tikrove. Juk visus TSRS imperijos laikus estai radijo
bangiomis galėjo klausytis ne sovietinio himno, o savo, tikrojo himno,
kurio melodija – tai ir Suomijos himnas. Tad vos gavę laisvę, estai
kibo į suomius kaip į gelbėjimosi ratą. Į visas valstybės programas,
švietimą ir privatų verslą Suomija delegavo savo atstovus (net į
vidurines mokyklas). Tad dabar vaisiai kaip ant delno: suomių kalba 
Estijoje – antroji, o ir visa kita suomiška, ir euras, – jau
suomiška. Buvę estų reformų kuratoriais, suomiai buvo ir jų
gelbėtojais.   

Paklausite: kam tada estams reikėjo Baltijos Asamblėjos? Iš mandagumo.
Šiaip ar taip, išsivaduota iš imperijos kartu. Bet tai ir viskas. Baltai
buvo tik laikini draugai, finougrai suomiai – amžini broliai. Patikimi,
nes jie garantavo net eurozoną jos baisios krizės sąlygomis. Jeigu tik
kas, suomiai neleis šeimos nariui nuskęsti: Suomijos biudžetas
(pasitelkęs ir NOKIA) ištrauks estus iš bet kokios duobės.   

O mes, latviai su lietuviais? Broliukai, iš duobės turime ropštis
patys! Nes suomių pašonėje neturime. Tad ir kabinkimės vienas į kitą,
į tą pačią šaknį, nusitęsiančią į kalbą ir dainas. Į 4000 metų
gylį. Jeigu dabar šito nesuprasime, nenusilenksime vienas kitam, po kitų
dviejų dešimtmečių  nebebūsime reikalingi nė sau. Nes kiti kaimynai
darys ką ir darė: tampys mus į fiktyvias sąjungas, trauks mūsų gyslas
po vieną.   

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19815