Autorius: Pernai turėjau istorinio humoro kursą universitete. Viena iš užduočių buvo parašyti kažką panašaus į Erlicko kūrybą, bet su istorine tematiką. Taigi pristatau Jūsų teismui savo šedevrą :D Sąmokslo teorija arba didžiausia Vytauto D. gėda Na ar begali būti didesnė gėda beveik karaliui – nukristi nuo arklio ir užsimušti? Bet papasakosiu aš jums apie kitą Vytauto D. gėdą. Nuobodžiavo, savo gyvenimą susitvarkęs, Vytautas D. ramiai ir laimingai. Tik dėl senų archajinių tradicijų ir sportinio intereso nuolat kariavo su Ordinu ir ruskiais (kaip vėliau matysim, nepamiršę skriaudų anie atkeršys Lietuvai XX a.). Tai štai, į ramų V. Didžiojo gyvenimą įsiveržia Tochtamyšas, kurį pats Vytautas D. dėl panašaus skambesio ir paprastesnio tarimo vadino Myžnium T. Įsiveržė Myžnius su pasiūlymu sužaisti tolimuosiuose rytuose, kaip vėliau matysim, Vytautui vos neteko sužaisti po žeme. Aišku, Vytautas D. neveltui D., dėl azartiškos prigimties ir Napoleono komplekso sutiko pakariauti. Pasikvietęs senus žaidimų draugus lenkus, vokiečius, rusus išsiruošė į žygį. Nepamirškim to fakto, kad pagonišką V. Didžiojo galvą paglostė ir gilų reveransą, paskelbdamas kryžiaus žygį, padarė popiežius. Kas leido pritraukti daugybę bepročių – fanatiškų krikščionių iš Vakarų, kurie laikė sau už garbę sužaisti šitoj aikštelėj kartu su krikščionybės „skleidėju“ V. Didžiuoju. Su visu šituo internacionalu Vytautas D. kažkaip nusibeldė į dabar pusiau oranžinį, pusiau mėlyną miestą Kijevą. Iš ten pasuko prie visų šveplių siaubo – upės Vorsklos. Po to, kai Vytautas D. buvo išdurtas Edygos, mažybiškai vadinto Egiduks. Ir pasirodžius kažkokiam Timur-Kotlogai, dėl mėgstamo patiekalo vadintam Kotletu. Teko internacionalui susikauti su ta puslaukinių kariauna. Beje, istoriografijoje neminimas faktas. Suskis Myžnius T., retkarčiais vadintas Tochtamyšu, sudarė slaptą sutartį su laukiniais broliais ir pasižadėjo mūšio įkarštyje pabėgti. Taigi mūsų nesubrendėlis V. Didysis, su didžiai optimistiškomis mintims puolė į mūšį, tiksliau, liepė pulti savo kariams. Skerdėsi abi kariaunos kaip lygus su lygiu, kol stepių bastūnai, pasisavinę Vytauto D. sumanymą, ėmė apgaulingai trauktis. Aišku bepročiai – fanatikai vakariečiai, nevalos rusai, kvaileliai lenkai ir visus šiuos bruožus turintys lietuviai ėmė vytis „kitatikius“, bet anąsyk žirgai prisigėrę sūraus vandens, pozuodami paveikslui, susivėmė ir jų šeimininkai buvo išskersti. Nesivijo totorių tik žemaičiai, Myžniaus T. šaika ir Vytautas D. su draugeliais. Kodėl nesivijo Myžnius, mes jau žinom. Žemaičiai būtu vijęsi, bet dėl savo apdainuoto flegmiškumo, nespėjo net susivokt, kas vyksta, ir apskritai pavėlavo į mūšį. O apie Vytautą reik pasakyti, kad tas 1430 metų kritimas nuo arklio nebuvo pirmas, kas šįkart jam išgelbėjo gyvybę ir leido patirti vieną iš didžiausių gėdų – pasitraukimą iš prakišto mūšio. Aišku, Vytautas D. tikėjosi atsilošti savoj aikštelėj, bet, matomai, tai buvo atkrintamosios ir antro šanso nebegavo. Tikiuos, kad dabar suprantat, kad didžiausi mūsų tautos priešai ne lenkai, ne žydai ir net ne rusai, o totoriai. Jie kalti, kad Vytautui D. teko nutraukti iki tol pergalingą žygį viduramžių čempionate. Jie kalti, kad mes dabar esam maža kompleksuota 3 mln. ir biškiu tautelė, su 65 tūks. km2 ploto. Jei ne jie, tai dabar Rusija reikalautų milijardinių kompensacijų už ilgos okupacijos žalą.