Silpnai. I erlica nei kiek nepanasu, primena pasakas apie kasceju ir raudonkepuraite. 


"Gintas" <gintas@omnitel.net> wrote in message news:ieag7m$i83$1@trimpas.omnitel.net...
> Autorius: Pernai turėjau istorinio humoro kursą universitete. Viena iš 
> užduočių buvo parašyti kažką panašaus į Erlicko kūrybą, bet su istorine 
> tematiką. Taigi pristatau Jūsų teismui savo šedevrą :D
> 
> 
> Sąmokslo teorija arba didžiausia Vytauto D. gėda
> 
> 
> Na ar begali būti didesnė gėda beveik karaliui – nukristi nuo arklio ir 
> užsimušti? Bet papasakosiu aš jums apie kitą Vytauto D. gėdą.
> 
> Nuobodžiavo, savo gyvenimą susitvarkęs, Vytautas D. ramiai ir laimingai. Tik 
> dėl senų archajinių tradicijų ir sportinio intereso nuolat kariavo su Ordinu 
> ir ruskiais (kaip vėliau matysim, nepamiršę skriaudų anie atkeršys Lietuvai 
> XX a.).
> 
> Tai štai, į ramų V. Didžiojo gyvenimą įsiveržia Tochtamyšas, kurį pats 
> Vytautas D. dėl panašaus skambesio ir paprastesnio tarimo vadino Myžnium T. 
> Įsiveržė Myžnius su pasiūlymu sužaisti tolimuosiuose rytuose, kaip vėliau 
> matysim, Vytautui vos neteko sužaisti po žeme.
> 
> Aišku, Vytautas D. neveltui D., dėl azartiškos prigimties ir Napoleono 
> komplekso sutiko pakariauti. Pasikvietęs senus žaidimų draugus lenkus, 
> vokiečius, rusus išsiruošė į žygį. Nepamirškim to fakto, kad pagonišką V. 
> Didžiojo galvą paglostė ir gilų reveransą, paskelbdamas kryžiaus žygį, 
> padarė popiežius. Kas leido pritraukti daugybę bepročių – fanatiškų 
> krikščionių iš Vakarų, kurie laikė sau už garbę sužaisti šitoj aikštelėj 
> kartu su krikščionybės „skleidėju“ V. Didžiuoju.
> 
> Su visu šituo internacionalu Vytautas D. kažkaip nusibeldė į dabar pusiau 
> oranžinį, pusiau mėlyną miestą Kijevą. Iš ten pasuko prie visų šveplių 
> siaubo – upės Vorsklos.
> 
> Po to, kai Vytautas D. buvo išdurtas Edygos, mažybiškai vadinto Egiduks. Ir 
> pasirodžius kažkokiam Timur-Kotlogai, dėl mėgstamo patiekalo vadintam 
> Kotletu. Teko internacionalui susikauti su ta puslaukinių kariauna.
> 
> Beje, istoriografijoje neminimas faktas. Suskis Myžnius T., retkarčiais 
> vadintas Tochtamyšu, sudarė slaptą sutartį su laukiniais broliais ir 
> pasižadėjo mūšio įkarštyje pabėgti.
> 
> Taigi mūsų nesubrendėlis V. Didysis, su didžiai optimistiškomis mintims 
> puolė į mūšį, tiksliau, liepė pulti savo kariams. Skerdėsi abi kariaunos 
> kaip lygus su lygiu, kol stepių bastūnai, pasisavinę Vytauto D. sumanymą, 
> ėmė apgaulingai trauktis. Aišku bepročiai – fanatikai vakariečiai, nevalos 
> rusai, kvaileliai lenkai ir visus šiuos bruožus turintys lietuviai ėmė vytis 
> „kitatikius“, bet anąsyk žirgai prisigėrę sūraus vandens, pozuodami 
> paveikslui, susivėmė ir jų šeimininkai buvo išskersti.
> 
> Nesivijo totorių tik žemaičiai, Myžniaus T. šaika ir Vytautas D. su 
> draugeliais. Kodėl nesivijo Myžnius, mes jau žinom. Žemaičiai būtu vijęsi, 
> bet dėl savo apdainuoto flegmiškumo, nespėjo net susivokt, kas vyksta, ir 
> apskritai pavėlavo į mūšį. O apie Vytautą reik pasakyti, kad tas 1430 metų 
> kritimas nuo arklio nebuvo pirmas, kas šįkart jam išgelbėjo gyvybę ir leido 
> patirti vieną iš didžiausių gėdų – pasitraukimą iš prakišto mūšio. Aišku, 
> Vytautas D. tikėjosi atsilošti savoj aikštelėj, bet, matomai, tai buvo 
> atkrintamosios ir antro šanso nebegavo.
> 
> Tikiuos, kad dabar suprantat, kad didžiausi mūsų tautos priešai ne lenkai, 
> ne žydai ir net ne rusai, o totoriai. Jie kalti, kad Vytautui D. teko 
> nutraukti iki tol pergalingą žygį viduramžių čempionate. Jie kalti, kad mes 
> dabar esam maža kompleksuota 3 mln. ir biškiu tautelė, su 65 tūks. km2 
> ploto. Jei ne jie, tai dabar Rusija reikalautų milijardinių kompensacijų už 
> ilgos okupacijos žalą.
> 
>