kažkuo panaši situacija:

Civilinė byla Nr. 3K-3-446/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 30.12.1; 
114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 
susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos 
pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal 
ieškovo S. J.-M. R. R. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 22 d. nutarties 
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. J.-M. R. R. G. ieškinį 
atsakovui E. P. individualiai įmonei dėl daikto išreikalavimo iš svetimo 
neteisėto valdymo; tretieji asmenys – Vilniaus apygardos prokuratūra, 
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad yra automobilių garažo „S. J. Car“, esančio Belgijoje, 
savininkas ir oficialus automobilių „Mitsubishi“ distributorius. Prekyba 
automobiliais yra jo teisėtai vykdoma veikla. 2007 m. gruodžio 12 d. į 
automobilių garažą užėjo asmuo, prisistatęs L. C. I. vardu, ir paprašė 
parduoti jam 18 270 eurų vertės automobilį „Mitsubishi Pajero“ (važiuoklės 
Nr. (duomenys neskelbtini)). Buvo sutarta 17 000 eurų automobilio kaina, 
tačiau L. C. I. atsisakė sumokėti visą šią sumą grynaisiais pinigais, 
motyvuodamas tuo, kad didesnės nei 15 000 eurų sumos negali būti taip 
mokamos. Taigi jis išrašė ieškovui „ Dexia“ banko čekį 17 000 eurų sumai, o 
ieškovas perdavė jam automobilį bei jo dokumentus (registracijos liudijimo 
ir 2007 m. lapkričio 23 d. pirkėjui gerai žinomos būklės transporto 
priemonės pardavimo faktūros originalus). Kitą dieną, t. y. 2007 m. gruodžio 
11-ąją, ieškovui nuėjus į banką atsiimti pinigų pagal automobilio pirkėjo 
išrašytą čekį, paaiškėjo, kad jo nurodytoje sąskaitoje pinigų nėra. Ieškovo 
teigimu, L. C. I. vardu prisistatęs asmuo išgavo iš jo automobilį 
„Mitsubishi Pajero“ apgaulės būdu, t. y. sukčiaudamas. 2007 m. gruodžio 17 
d. ieškovas kreipėsi į kompetentingas Belgijos institucijas, pranešdamas 
apie L. C. I. nusikalstamus veiksmus, dėl kurių jis prarado automobilį. Buvo 
paskelbta automobilio paieška per Interpolą. Automobilis rastas Vilniuje. 
Paaiškėjo, kad jį 2007 m. gruodžio 11 d. transporto priemonės pardavimo 
faktūros pagrindu Belgijoje įsigijo atsakovas E. P. individuali įmonė. 
Automobilio įsigijimo aplinkybės buvo tiriamos Vilniaus miesto VPK KP NTT 
APGTS pareigūnų, kurie ieškovui paaiškino, kad automobilis jam bus perduotas 
tik po to, kai jo grąžinimo klausimą išspręs teismas civilinio proceso 
tvarka.
Ieškovo teigimu, aplinkybę, kad jis yra teisėtas automobilio „Mitsubishi 
Pajero“ (važiuoklės Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas, patvirtina 2007 
m. lapkričio 23 d. pirkėjui gerai žinomos būklės transporto priemonės 
pardavimo faktūra, kurioje nurodyta, jog tuometis savininkas D. J. X. 
parduoda lengvąjį automobilį „Mitsubishi Pajero 3.2“ ieškovui (jo 
automobilių garažui „S. J. Car“). Transporto priemonės registracijos 
liudijime savininku nurodytas D. J. X., tačiau, ieškovo tvirtinimu, pagal 
Belgijos teisę faktūra, kuri, be kita ko, yra vėlesnės datos nei transporto 
priemonės registracijos liudijimas, yra pagrindinis ir pirminis dokumentas, 
patvirtinantis nuosavybės teisę į automobilį. Su transporto priemonės 
registracija ir draudimu susiję dokumentai (registracijos liudijimas ir kt.) 
turi mažesnę įrodomąją galią, nes pagal Belgijos teisę įregistruoti bei 
apdrausti automobilį galima ir kito asmens vardu. Dažniausiai, tačiau ne 
visada, šie dokumentai įforminami to asmens, kuris faktūroje nurodytas kaip 
pirkėjas, vardu. Atsižvelgiant į tai, ieškinyje teigiama, kad 2007 m. 
lapkričio 23 d. faktūra patvirtina, jog ieškovas yra paskutinis teisėtas 
ginčo transporto priemonės savininkas. Tiek pagal Belgijos, tiek pagal 
Lietuvos civilinę teisę savininkas turi teisę išsireikalauti daiktą, kurio 
valdymą jis prarado dėl kitų asmenų nusikalstamų veikų. Belgijos civilinio 
kodekso 2279 straipsnyje nustatyta, kad savininkas, iš kurio daiktas buvo 
pavogtas arba kitaip be jo valios nustojo būti valdomas, turi teisę šį 
daiktą susigrąžinti iš to asmens, pas kurį jis buvo rastas; tokį reikalavimą 
savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento; 
asmuo, valdantis pavogtą ar kitaip be savininko valios nustotą valdyti 
daiktą, gali pareikšti reikalavimus tam asmeniui, iš kurio jis tą daiktą 
įsigijo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 1 dalyje 
įtvirtinta analogiška savininko teisė išreikalauti prarastą daiktą iš 
įgijėjo tuo atveju, jeigu daiktas buvo pamestas, pagrobtas arba kitaip 
besavininko valios nustojo būti valdomas. Taigi tiek pagal Lietuvos, tiek 
pagal Belgijos civilinės teisės normas savininko teisės nurodytomis ginčo 
aplinkybėmis ginamos vienodai. Teigdamas, kad automobilį prarado dėl 
nusikalstamų L. C. I. veiksmų, šiam nesumokėjus už automobilį, todėl visi 
vėlesni jo valdytojai yra neteisėti, jis tebėra automobilio savininkas ir 
turi teisę jį susigrąžinti (CK 1.48 straipsnio 1 dalis, 4.96 straipsnis, 
Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsnis), ieškovas prašė išreikalauti iš 
svetimo neteisėto atsakovo E. P. individualios įmonės valdymo automobilį 
„Mitsubishi Pajero“ (važiuoklės Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. 
(duomenys neskelbtini)) ir perduoti jį ieškovui.
Byloje nustatyta, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog ginčo automobilis 
iki jo teisinės padėties pasikeitimo (iki momento, kada nustojo būti 
faktiškai ieškovo valdomas) buvo ieškovo nuosavybė, tačiau nesutinka su 
ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis ieškovas teigia praradęs 
automobilį, taip pat su ieškovo tvirtinimu, jog šis daiktas nustojo būti jo 
valdomas be jo valios. Atsakovo įsitikinimu, nėra jokio pagrindo 
išreikalauti iš jo ginčo automobilį, nes jis yra sąžiningas šio kilnojamojo 
daikto įgijėjas, o ieškovas neįrodė, kad prarado automobilį dėl kito asmens 
padarytų nusikalstamų veiksmų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu 
ieškinį patenkino.
Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis CK 1.48 straipsnio 1 dalies 
nuostatomis, savininko daiktinėms teisėms apginti taikytina valstybės, 
kurioje daiktas pavogtas, teisė. Ieškovas remiasi Belgijos civilinio kodekso 
2279 straipsniu, kuris turiniu ir prasme atitinka Lietuvos Respublikos CK 
4.95, 4.96 straipsnių nuostatas. Konstatavęs, kad automobilis iš ieškovo 
buvo išgautas apgaulės būdu, L. C. I. nesumokėjus už jį pinigų, taigi dėl 
nusikalstamų kito asmens veiksmų, teismas sprendė, jog ieškovo nuosavybės 
teisė į šį automobilį niekam neperėjo, jis tebėra teisėtas automobilio 
savininkas, visi vėlesni automobilio valdytojai yra neteisėti. Teismas 
pripažino atsakovą sąžiningu ginčo automobilio įgijėju, tačiau, remdamasis 
Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio 
kodekso 4.23 straipsnio 3 dalimi, 4.93, 4.95 straipsniais, 4.96 straipsnio 1 
dalimi, konstatavo ieškovo teisę išreikalauti automobilį iš atsakovo, nes 
transporto priemonė ieškovo nustojo būti valdoma išgavus ją apgaulės būdu, 
t. y. prieš jo valią.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 
išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. balandžio 22 d. nutartimi 
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą 
panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškinį dėl daikto (automobilio) 
išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo atmesti.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo atstovas teismo posėdyje 
pripažino, jog atsakovas yra sąžiningas ginčo automobilio įgijėjas; ieškovas 
nepadavė apeliacinio skundo, ginčydamas šiuo klausimu pirmosios instancijos 
teismo padarytą išvadą. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje faktiškai 
nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas, įsigydamas automobilį 
Belgijoje, žinojo apie kitų asmenų padarytus nusikalstamus ar kitokius 
neteisėtus veiksmus, nes su atsakovu buvo sudaryta atlygintinė automobilio 
pardavimo sutartis (išrašytas transporto priemonės pardavimo faktūra) ir 
perduotas automobilio registracijos liudijimo originalas. Tuo tarpu 
ieškovas, nors ir teigia, kad pardavė automobilį jį apgavusiam asmeniui, 
tačiau nepasirašė su juo transporto priemonės pardavimo faktūros ar kito 
dokumento ir perdavė automobilį bei jo registracijos liudijimą, išrašytą 
prieš tai buvusio savininko vardu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija 
nurodė, kad, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl 
automobilio išreikalavimo iš atsakovo, kaip sąžiningo įgijėjo, valdymo.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovo reikalavimo pagrindu nurodyta 
aplinkybė, jog automobilį jis prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo 
(sukčiavimo), yra tvirtinama tik paties ieškovo, pagal kurio pareiškimą dėl 
pas atsakovą rasto automobilio yra atliekamas ikiteisminis tyrimas tiek 
Lietuvoje, tiek Belgijoje. Byloje nepateikta įsiteisėjusio teismo sprendimo, 
nuosprendžio ar kitos kompetentingos institucijos dokumento, patvirtinančio, 
kad L. C. I. vardu prisistatęs asmuo ieškovui priklausiusį automobilį 
užvaldė nusikalstamu būdu, todėl ši aplinkybė byloje turi būti įrodyta 
(CPK182 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, kartu pažymėdama, kad ieškovo 
nurodytas jį apgavęs asmuo nesurastas, ikiteisminis tyrimas nei Belgijoje, 
nei Lietuvoje nebaigtas, teisėjų kolegija sprendė, jog byloje nepakanka 
duomenų nusikaltimo prieš ieškovą padarymo faktui nustatyti (CPK 177 
straipsnio 4 dalis, 197 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegijos nuomone, neaiškios yra ir automobilio pardavimo bei jo 
kainos aplinkybės: automobilį ieškovas perdavė pats, kartu perduodamas ir jo 
registracijos liudijimą, tačiau nesurašydamas transporto priemonės pardavimo 
faktūros, kuri, kaip teigiama ieškinyje, yra pagrindinis nuosavybės teisę į 
automobilį ar jo perleidimo kitam asmeniui faktą patvirtinantis dokumentas; 
ieškovas teigia, kad įsigijo automobilį už 18 270 eurų ir už tokią pačią 
kainą pardavė jį L. C. I. vardu prisistačiusiam asmeniui, kuris atsiskaitė 
17 000 eurų sumai išrašytu banko čekiu, tačiau niekur nenurodo, jog likusi 
kainos dalis buvo sumokėta grynaisiais pinigais ar kitaip atsiskaityta. 
Pažymėjusi, kad ieškovo veikla susijusi su automobilių pardavimu, teisėjų 
kolegija padarė išvadą, jog jo elgesys, parduodant vieną iš automobilių 
nepažįstamam asmeniui neįsitikinus jo tapatybe ir mokumu (galėjimu 
atsiskaityti išrašytu čekiu) bei neįforminant pardavimo sandorio raštu, 
neatitinka apdairaus ir rūpestingo verslininko elgesio kriterijaus. Be to, 
teisėjų atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinyje nurodyta, jog L. C. I. vardu 
prisistatęs asmuo kreipėsi į ieškovą 2007 m. gruodžio 11 d., tačiau 2007 m. 
gruodžio 12 d. banko neapmokėtas čekis 17 000 eurų sumai išrašytas 2007 m. 
gruodžio 10 d., t. y. anksčiau nei buvo tartasi dėl automobilio pardavimo, 
taip pat į tai, kad apie pirkėjo apgaulę teisėsaugos institucijoms pranešta 
tik 2007 m. gruodžio 17 d., t. y. po automobilio perpardavimo 2007 m. 
gruodžio 11 d. atsakovui. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad, nesant 
kompetentingos institucijos sprendimo, byloje surinktų duomenų nepakanka 
išvadai, jog ieškovas automobilį prarado dėl kito asmens nusikalstamų 
veiksmų, padaryti. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės negali 
patvirtinti ir byloje esantis draudimo kompanijos „Les Assurances Federales“ 
2008 m. vasario 13 d. patvirtinimas, kuriame nurodoma, kad ginčo automobilis 
buvo pavogtas 2007 m. gruodžio 11 d., ir dėl to nukentėjo S. J.-M. 
(ieškovas), dirbtuvių „S. J. Car“ atsakingas asmuo. Teisėjų kolegija 
pažymėjo, kad draudimo kompanija neatlieka jokio tyrimo ir nurodytu 
patvirtinimu faktiškai tik patvirtino faktą, jog ieškovui netaikomas 
draudimas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas 
neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 178 straipsnis). 
Atsižvelgdama į tai, kad byloje nenustatyta, jog ieškovas jam priklausiusį 
automobilį prarado dėl kitų asmenų nusikalstamų veiksmų, o atsakovas, 
atlygintinai įsigijęs Belgijoje šį automobilį, pripažintas sąžiningu jo 
įgijėju, teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo kilnojamasis daiktas 
(automobilis) negali būti išreikalautas pagal ieškinyje nurodytą Belgijos 
civilinio kodekso 2279 straipsnį bei šį turiniu ir prasme atitinkančias CK 
4.96 straipsnio 1 dalies nuostatas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 
nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. 
Kasatoriaus prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsnio netinkamo aiškinimo ir 
taikymo. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo 
automobilio valdymas buvo prarastas ne prieš savininko valią. Sprendžiant 
dėl vindikacinio reikalavimo pagrįstumo, vadovaujamasi prezumpcija, kad 
turtą valdantis asmuo yra teisėtas valdytojas, todėl ieškovui tenka pareiga 
paneigti šią prezumpciją, įrodant savo nuosavybės teises arba ankstesnį 
valdymą. Kasatoriaus tvirtinimu, tai buvo padaryta, pateikiant į bylą 
dokumentus, patvirtinančius jo nuosavybės teises į ginčo automobilį ir šio 
daikto valdymo praradimą prieš jo valią: 2007 m. lapkričio 23 d. transporto 
priemonės pardavimo faktūrą; draudimo kompanijos „Les Assurances Federales“ 
2008 m. vasario 13 d. patvirtinimą, kad pavogtas automobilis nebuvo 
apdraustas; ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-1-00985-07 Vilniaus 
apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2008 m. gruodžio 19 d. priimtą 
nutarimą atmesti skundą; 2007 m. gruodžio 17 d. kasatoriaus apklausos 
protokolą, kuriame jis išdėstė visas automobilio praradimo aplinkybes; „ 
Dexia“ banko čekį 17 000 eurų sumai su banko žyma, kad sąskaitoje pinigų 
nėra. Dėl to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nustatytos 
aplinkybės, kad jį apgavęs L. C. I. nesurastas, ikiteisminis tyrimas nei 
Belgijoje, nei Lietuvoje nebaigtas, šioje byloje nereikšmingos, nes, 
vadovaujantis Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsnio nuostatomis, 
svarbus automobilio išviliojimo iš savininko apgaulės būdu (paimant jį 
nesumokėjus pinigų) faktas, kurį jis įrodė.
2. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės 
normų (CPK 176–185 straipsnių) pažeidimo. Nepagrįsta apeliacinės instancijos 
teismo pozicija dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, nuosprendžio ar kitos 
kompetentingos institucijos dokumento, patvirtinančio, kad L. C. I. užvaldė 
automobilį nusikalstamu būdu, reikalingumo. Pirmiau minėta, kad 
vindikaciniam reikalavimui pagrįsti ieškovas turi įrodyti nuosavybės teisę į 
prašomą išreikalauti daiktą ir tai, jog šio valdymą prarado be savo valios 
(Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsnis). Byloje nėra šalių ginčo dėl 
to, kad ginčo automobilis iki jo teisinės padėties pasikeitimo buvo 
kasatoriaus nuosavybė (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis), o 
aplinkybę, jog automobilį prarado prieš savo valią, kasatoriaus teigimu, jis 
įrodė, pateikdamas teismui pirmiau išvardytus dokumentus. Apeliacinės 
instancijos teismo išvada, kad kasatoriui buvo sumokėta dalis automobilio 
kainos, padaryta netinkamai įvertinus bylos duomenis. Kasatoriaus teigimu, „ 
Dexia“ banko 2007 m. gruodžio 10 d. čekis patvirtina, jog su juo visai 
nebuvo atsiskaityta už automobilį, kuris su visais dokumentais buvo 
perduotas jį apgavusiam L. C. I. Kasatoriaus manymu, tinkamai įvertinęs 
bylos duomenis ir padaręs išvadą dėl sutartos 17 000 eurų automobilio kainos 
jam nesumokėjimo, teismas turėjo konstatuoti, kad automobilis buvo prarastas 
prieš jo valią. Teismas, apsiribodamas nepagrįsta, byloje esantiems 
įrodymams ir vindikacijos esmei prieštaraujančia, išvados dėl nusikaltimo 
prieš kasatorių nepadarymo, visiškai nesiaiškino reikšmingos šiam ginčui 
išspręsti aplinkybės, ar automobilio valdymą jis prarado prieš savo valią. 
Dėl to, priimant apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį 
sprendimą, buvo pažeistos CPK 178, 185 straipsnių nuostatos.
3. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos teisės aiškinimo ir 
taikymo praktikos. Kasatorius, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 15 d. nutartyje 
civilinėje byloje J. B. v. Chelmno visuotinė draudimo įstaiga, Prienų rajono 
PK, bylos Nr. 3K-3-315/2000, 2004 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje 
byloje S. S. A.-K. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-113/2004, pateiktus išaiškinimus 
bei tvirtindamas, kad bylų, kuriose priimtos šios nutartys, aplinkybės iš 
esmės tapačios nagrinėjamos bylos fabulai, teigia, jog apeliacinės 
instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nukrypo nuo kasacinio teismo 
vindikacijos klausimais formuojamos praktikos. Be to, kasatoriaus manymu, 
apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo 
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 29 d. 
nutartyje civilinėje byloje Alytaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras 
v. UAB “ Sverida” ir kt., bylos Nr. 3K-122/98, ir 2001 m. balandžio 11 d. 
nutartyje civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės vyriausiasis 
prokuroras v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-439/2001, suformuluotais 
išaiškinimais, nes šių bylų aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos 
faktų. Kartu kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo 
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 
2001 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Marijampolės rajono 
apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-439/2001, 
pateiktų išaiškinimų dėl ginčo šalių interesų protingos pusiausvyros 
užtikrinimo, nes, nuspręsdamas atmesti ieškinį, suabsoliutino atsakovo, kaip 
sąžiningo įgijėjo, teises, o ieškovo teises bei teisėtus interesus ignoravo, 
prioritetiškai negindamas jo – daikto savininko – teisių.
Trečiasis asmuo Vilniaus apygardos prokuratūra pareiškė prisidėjimą prie 
ieškovo kasacinio skundo. Jame nurodo, kad sutinka su kasaciniame skunde 
išdėstytais teisiniais argumentais ir palaiko jame suformuluotą prašymą.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti ir apskųstą 
apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, 
kad:
1. Bylos duomenys ir joje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo 
automobilį, jo registracijos liudijimo bei pardavimo faktūros originalus 
ieškinyje nurodytam asmeniui kasatorius perdavė pats, pasitikėdamas pirkėjo 
sąžiningumu, todėl nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad ginčo transporto 
priemonė nustojo būti kasatoriaus valdoma be jo valios.
2. Daikto savininko teisių gynimas ginčo aplinkybėmis (kasatorius, kuris 
užsiima transporto priemonių prekyba, nebuvo pakankamai apdairus ir 
rūpestingas, parduodamas ginčo automobilį; kitų asmenų nusikalstamos veikos 
prieš jį faktas byloje nekonstatuotas) negali būti suabsoliutintas ir 
vykdomas atsakovo, kuris pripažintas sąžiningu ginčo automobilio įgijėju, 
sąskaita.
3. Civilinių bylų Nr. 3K-3-318/2000 ir Nr. 3K-3-113/2004, kuriose priimtose 
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais remiamasi 
kasaciniame skunde, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos 
bylos faktų, todėl nepagrįsta kasatoriaus pozicija dėl kasacinio teismo 
praktikos vindikacijos klausimais nesilaikymo.
Kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 
straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasatoriaus reikalavimui taikytinos teisės
Kai byloje yra užsienio elementas, teismas, nagrinėjantis bylą, privalo 
išsiaiškinti, kokia teisė taikoma ginčo teisiniam santykiui. Užsienio teisės 
taikymą byloje gali lemti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, šalių 
susitarimas ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). 
Be to, užsienio teisė byloje turi būti taikoma tada, kai tai numato Europos 
Sąjungos teisės normos (Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos 
narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas).
Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra susijusios su Belgija. Lietuvos 
Respublika ir Belgijos Karalystė nėra sudariusios jokių tarptautinių 
sutarčių, reglamentuojančių taikytinos teisės civilinėse bylose klausimus. 
Dėl taikytinos teisės nėra bylos šalių susitarimo. Taip pat nėra Europos 
Sąjungos teisės instrumento, kuris galėtų būti taikomas šioje byloje (2008 
m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 
593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) taikomas tik 
nuo 2009 m. gruodžio 17 d., tuo tarpu nagrinėjamos faktinės aplinkybės 
susiklostė 2007 metais). Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas, kokios 
valstybės teisė turi būti taikoma byloje, turi remtis Lietuvos Respublikos 
tarptautinės privatinės teisės normomis.
Prieš parenkant atitinkamą tarptautinės privatinės teisės normą, būtina 
teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. 
Kadangi byloje pareikštas vindikacinis ieškinys, kuris yra vienas iš 
savininko teisės gynimo būdų, o byloje nagrinėjami nuosavybės teisės 
perdavimo, įgijimo, galimybės išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto 
valdymo bei įgijėjo teisių apsaugos klausimai, tai jie patenka į daiktinės 
teisės reglamentavimo sritį. CK 1.48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 
nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį 
daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės 
padėties pasikeitimo metu, teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje 
laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas 
vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto užsienio valstybėje, 
išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko 
daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas 
daiktas buvo pavogtas, teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų 
skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. 
B. v. Chelmno visuotinė draudimo įstaiga, Prienų rajono policijos 
komisariatas, bylos Nr. 3K-3-318/2000; 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis 
civilinėje byloje Vokietijos draudimo bendrovės „ Zurich Versicherung AG“ v. 
S. M., Nr. 3K-3-512/2007). Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai daikto 
perdavimas (perėmimas) įvyksta kitais teisėtais ar neteisėtais būdais, o 
savininkas Lietuvoje pareiškia ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo 
neteisėto valdymo.
Nagrinėjamoje byloje faktiniai šalių teisiniai santykiai susiklostė 
Belgijoje. Tiek kasatorius Belgijoje perdavė automobilį asmeniui, 
prisistačiusiam L. C. I., tiek atsakovas Belgijoje įsigijo šį automobilį. 
Kadangi automobilis jo teisinės padėties pasikeitimo metu buvo Belgijoje, 
tai, remiantis CK 1.48 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas nuosavybės į šį 
automobilį klausimus spręsti remiantis Belgijos Karalystės teise. 
Pažymėtina, kad į nuosavybės teisės turinį patenka ir savininko teisių 
gynimas, todėl atitinkami savininko teisių gynimo būdai turėtų būti 
nustatomi pagal byloje taikomą teisę. Sąžiningų trečiųjų asmenų teisių 
apsauga, kai daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo negalimas, 
yra savininko teisių ribojimas. Savininko teises ribojančios nuostatos taip 
pat yra nuosavybės teisės sudedamoji dalis ir analogiškai turėtų būti 
nustatomos pagal byloje nuosavybės teisei taikytinas užsienio valstybės 
teisės normas. Taigi nagrinėjamoje byloje, remiantis Belgijos Karalystės 
teise, nustatytina, ar kasatorius, perdavęs automobilį ir negavęs 
apmokėjimo, vis dar išliko jo savininkas; jei kasatorius vis dar yra 
automobilio savininkas – kokiais teisių gynimo būdais jis gali naudotis; ar 
atsakovas, įsigijęs automobilį, gali būti laikomas sąžiningu įgijėju, ir 
kokiais atvejais daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo yra galimas.
Kartu pažymėtina, kad užsienio teisės, kuri parenkama pagal atitinkamas 
tarptautinės privatinės teisės normas, taikymas nėra absoliutus. CK 1.11 
straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai užsienio teisė netaikoma. Pagal CK 
1.11 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria 
ginčas labiausiai susijęs, imperatyviosios teisės normos taikomos nepaisant 
to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. 
Spręsdamas šiuos klausimus, teismas turi atsižvelgti į šių normų prigimtį, 
tikslus bei jų taikymo ar netaikymo padarinius. Pažymėtina, kad nurodyta 
norma taikytina visais atvejais, t. y. neatsižvelgiant į tai, kur nustatytas 
užsienio teisės taikymas – šalių susitarime, tarptautinėje sutartyje ar 
Lietuvos teisės kolizinėse normose. Imperatyviųjų valstybės teisės normų 
(angl. mandatory rules) taikymas yra pripažįstamas tiek užsienio valstybių, 
tiek tarptautinės, tiek Europos Sąjungos teisės (pvz., 2008 m. birželio 17 
d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl 
sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 9 straipsnyje įtvirtintas 
viršesnių privalomų nacionalinės teisės nuostatų taikymas, kurio negali 
apriboti pagal reglamentą taikytina teisė).
CK 4.96 straipsnyje reglamentuojamas daikto išreikalavimas iš sąžiningo 
įgijėjo. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, jeigu kilnojamasis daiktas 
atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti 
nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas 
įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik 
tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo 
perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba 
kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Teismo teisėjų kolegija 
konstatuoja, kad sąžiningo daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 
4.96 straipsnio 1 dalis yra imperatyvioji Lietuvos Respublikos teisės norma, 
kuri taikoma, nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina 
savininko nuosavybės teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui. Teisėjų 
kolegija daro tokią išvadą, atsižvelgdama į šios normos prigimtį, tikslus, 
jos reikšmę asmens teisių gynimui, civilinės apyvartos stabilumui, į jos 
sisteminius ryšius su kitomis teisės normomis ir galimus jos netaikymo 
padarinius. Pirma, CK 4.96 straipsnio 1 dalis suformuluota imperatyvia 
forma, ir tai yra daiktinės teisės norma, skirta apsaugoti asmens, 
nežinojusio ir neturėjusio žinoti, kad perleidėjas neturėjo teisės daikto 
perleisti, interesus. Šalys negali susitarti dėl šios normos netaikymo, t. 
y. sąžiningas įgijėjas yra saugomas įstatymo pagrindu. Antra, ši norma yra 
viena svarbiausių Lietuvos privatinės teisės normų, garantuojanti ne tik 
sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą, bet ir civilinės apyvartos stabilumą. 
Asmenys, sąžiningai įsigyjantys daiktą, turi būti tikri, kad šis daiktas iš 
jų nebus išreikalautas; jie gali paleisti tą daiktą į tolesnę apyvartą, 
nerizikuodami, kad perleidimo sandoris bus pripažintas negaliojančiu. Tačiau 
sąžiningo įgijėjo teisių apsauga netaikoma tada, kai daiktas yra savininko 
ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš 
kurio nors iš jų pagrobtas arba kitaip be jų valios nustojo būti valdomas. 
Tokiu reglamentavimu užtikrinama savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų 
pusiausvyra, nes daikto savininkas, be savo valios praradęs jo valdymą, 
paprastai neturi galimybės pareikšti reikalavimą daiktą pagrobusiam 
(radusiam) asmeniui. Trečia, sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos remiantis CK 
4.96 straipsnio 1 dalimi netaikymas lemtų, kad sąžiningo įgijėjo teisių 
apsauga taptų priklausoma nuo įvairių užsienio valstybių teisės normų, 
kurios gali būti tiek palankesnės, tiek ir mažiau palankios sąžiningo 
įgijėjo teisių apsaugai. Skirtingų sąžiningo įgijėjo apsaugos garantijų 
taikymas sukeltų riziką Lietuvos Respublikoje esančių daiktų civilinei 
apyvartai, atsirastų teisinis netikrumas sąžiningiems asmenims, 
įsigyjantiems daiktus, nes jie negalėtų būti tikri, kurios valstybės teisės 
normos juos gina ir ar apskritai gina.
Taigi šioje byloje ginčui spręsti taikytinos Belgijos Karalystės teisės 
normos – jos taikytinos nustatant, ar kasatorius yra daikto savininkas ir ar 
jis turi teisę ginti savo teises pareikštu vindikaciniu ieškiniu, tačiau, 
sprendžiant, ar atsakovas yra sąžiningas įgijėjas ir, jeigu taip, ar yra 
pagrindas kasatoriui išreikalauti daiktą, turi būti remiamasi imperatyviąja 
CK 4.96 straipsnio 1 dalimi.
Teisę pareikšti vindikacinį ieškinį turi faktiškai nevaldantis daikto 
savininkas, t. y. kai šis nebevaldo daikto ir jis yra pas kitą asmenį. Taigi 
viena iš sąlygų vindikacijai taikyti – nustatymas fakto, kad asmuo, 
pareiškęs vindikacinį ieškinį, yra ginčo daikto savininkas, kuris prarado 
daikto valdymo teisę. Nustačius, kad asmuo nėra daikto savininkas, nebūtų 
teisinio pagrindo vindikacijai taikyti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, remdamiesi 
Belgijos Karalystės teise, turėjo nustatyti bylai reikšmingą ir CK 4.96 
straipsnio 1 daliai taikyti būtiną aplinkybę, ar kasatorius, pardavęs ginčo 
automobilį ir negavęs už jį pinigų, liko jo savininkas. Tik nustačius, kad 
kasatorius yra automobilio savininkas, gali būti sprendžiamas klausimas dėl 
vindikacijos sąlygų. Kasacinis teismas faktų nenustatinėja (CPK 353 
straipsnio 1 dalis), nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų 
pareiga. Teisėjų kolegija pažymi, kad Belgijos civilinio kodekso 2279 
straipsnyje reglamentuojamas tik daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo, 
esant bent vienam iš jame nurodytų pagrindų (tas, kuris prarado ar iš kurio 
buvo pavogtas daiktas, gali jo pareikalauti per trejus metus nuo praradimo 
ar vagystės dienos iš to, kurio rankose šį daiktą rado), tačiau šio 
straipsnio nuostatos netaikomos nustatant, yra kasatorius ginčo automobilio 
savininkas ar ne.
Minėta, kad CK 4.48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybės ir kitos 
daiktinės teisės į į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal 
valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, 
teisę. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais 
atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex 
officio (savo iniciatyva) (CK 1.12 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija 
prieina prie išvados, kad teismai, neturėdami informacijos apie taikytiną 
Belgijos Karalystės teisę ir nenustatę jos turinio, neturėjo galimybės 
išsiaiškinti, ar kasatorius, pardavęs ginčo automobilį ir negavęs už jį 
pinigų, išliko jo savininkas. Nenustačius šios aplinkybės, negalima padaryti 
išvados dėl vindikacijos nagrinėjamo ginčo atveju galimumo. Teismai, 
nagrinėdami šalių ginčą, į pirmiau nurodytų įstatymų reikalavimus dėl 
taikytinos teisės ir jos turinio nustatymo neatsižvelgė bei jų netaikė. 
Aplinkybės, susijusios su taikytina teise, ir tai, ar kasatorius yra ginčo 
automobilio savininkas, turi būti išsiaiškintos iš naujo nagrinėjant bylą. 
Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina 
ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 
vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. 
balandžio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti 
apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir 
įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys