ALORA schrieb: > aš niekur nedejavau dėl sugedusios jaunosios kartos. Greičiau dėl > senosios, kuri dabar jaunąją gadina. Ir ne tik savo pačios kompleksais > (tą darė ir mūsų tėvai su mumis), bet dar ir chemija. A, tai tada aš ne taip supratau... Bet, iš kitos pusės, nematau esmino skirtumo, ar gadina tik kompleksais, ar ir chemija. Tiksliau, nemanau, kad seniau buvo _iš esmės_ kitaip. VIskas variacijos. Nu ir turim, ką turim :) kažkada skaičiau > kažkokio gudručio mintį - "koks skirtumas tarp žingeidaus ir gyvenimu > besidžiaugiančiso 5-mečio ir niekuo neisidominčio niurzglio 16-mečio? - > 11 metų britų mokymo sistemos" :) Manau, tai labai tiksliai atspindi > situaciją O aš manau, kad tiesos yra, bet tai ne visa tiesa. Dlaykas per daug kompleksiškas, kad visas bėdas būtų galima suversti tik mokymo sistemai. > Tą, kur klausi, ar klausiau, tai taip, klausiau, aiškiu tekstu 2 > psichologų ir mokytojų. Tipo klausei, ar yra garantija, kad po gydymo (dabar tiesiog paimkime atvejį, kai vienareikšmiška, kad gydymas reikalingas) yra garantija, kad liga neatkris? O koks gydytojas kokiu atveju iš viso tai gali garantuoti? Kur riba tarp "atkritimo" ir naujo susirgimo? Aš galvoju, kad būdama gydytoju tokios garantijos irgi neduočiau :) O beje, argi > anksčiau buvo neramios dūšios mokykloje gydomos vaistais? Bent jau kiek > aš atsimenu, buvo sakoma, kad jiems reikia laiko suaugti. Ir didžioji > dalis sėkmingai suaugdavo. Suaugdavo visi, čia jau niekur nedingsi. Klausimas tik, kaip susiklostydavo tolesnis gyvenimas. Kiek nusižudydavo, patekdavo į kalėjimus, nepaisant gabumų pradirbdavo pagalbiniais darbininkais statybose, galų gale buvo uždaryti į uždaras psichiatrines ligonines ar tiesiog gadino gyvenimą artimiesiems ir kolegoms? Juk teisybę pasakius, mes nežinom. Nes... neįdomu. Visi savų bėdų turim, o su buvusiais klasiokais susitinkam kada? Bent jau pirmas mūsų klasės susitikimas įvyko po 25 metų, susirinko gal trečdalis, apie dar trečdalį vienas ar kitas kažką žinojo, o maždaug trečdalis "dingęs be pėdsakų", bent šiai dienai :) O kišti vaistus normaliam vaikui (kur testai > jokios patologijos nerodo ir pažymiai geri) vien todėl, kad semestre > parašyta "elgesio pažymys mažinamas dėl to, kad retkarčiai trukdo > pamoką" yra nusikaltimas. Tam pritariu. Baisiausia, kad net ir man, su visu mano > skepsiu, praktiškai iki tiek praplovė smegenis, kad aš beveik > pasirašiau. Laimei, užteko bjaurumo pasiklausti kitos nuomonės. Kodėl "bjaurumo"? Man tai savaime suprantama, kad svarbiu klausimu, (ypač, jei nuomonė man nepatinka :))) ), reikia pasiklausti bent jau antro specialisto. > > Bet tingiu tęsti šią tuščią diskusiją, dėl manęs, kas nori, tegu > charakterį ir temperamentą "gydo" vaistais. Mano galva, tai reikia > udgyti, tegu tai ir nebemadinga ar kažkam dvokia naftalinu. Charakterį reikia ugdyti, o ligas gydyti. Visas menas atskirti, kur viena, o kur kita.