aš manau, mes esame mix'as: gėrio ir blogio, dieviškumo ir žemiškumo/žmogiškumo, kuris pats savaime nėra blogis, jis irgi ž tvėrimo akte - yra dieviškas, tik palikta/suteikta laisva valia žmogui atvėrė vartus iš Rojaus į žemę/mirtį/nuopolį ir t.t. Kaip yra, kad mes panaudojame tik 5 proc. savo gebėjimų ar pan...? Kristaus įsikūnijimas buvo ženklas, pavyzdys, koks PILNAI galia būti žmogus - turėdamas tokį kūną, tokį protą, tokią prigimtį... Kaip sakoma NT, Kristus apiplėšė pats save, nes nė vienu metu, ypač sunkiausiu, nepasinaudojo savo, kaip Dievo, galiomis,o ligi galo, ligi kryžiaus liko ištikimas savo įsikūnijimui žemėje... Arba paskaitykit Šv.Augustiną, kuris sako, kad daug metų ieškojo dievo kažkur, išorėje, kol suprato, kad šis grožis, ši mielė yra tik viduje, jo širdyje, sieloje... Žinia, mokslininkai kol kas nenustatė, kur, kokia ir t.t. yra mūsų siela... ar "kiek sveria siela?"... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16751