taip, visiskai absoliuciai su viskuo sutinku, ka jus sakot. tik dar idomu
pasitikslinti - jei turime Dieva pazinti kaip asmeni, savo viduje, tai ar
tai nera liudijimas, kad "dievas sutvere zmogu pagal panasuma i save", t.y.
kaip vaikai panasus i tevus, taip ir mes turime "kazkur" savyje dieviska
prigimti/dalelyte/panasuma... Ar vis tik reikia kazkaip kitaip formuluoti
tai, kad musu siela jau pati savaime yra is Dievo? O ir siaip - kas nera
sioje zemeje is Dievo - medziai? dangus? vaivorykste? viskas yra Jo
padaryta. Tad ar galejo Kristus skaidyti/dalyti istikimybe Tevui ir
istikmybe mums? Gal viskas kur kas placiau, "globaliau", nes mes savaime
esame Dievo (Tevo) dalelytes? Tik musu netobulas protas linkes viska
skaidyti, dalinti: bet dieviskuoju zvilgsniu zvelgiant, ko gero, viskas yra
tobula harmonija ir vienove?  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16751